Vaizdai šokiruoja: sugriauti gimdymo namai Mariupolyje, vidury dienos su žeme sulygintas prekybos centras Kremenčuke, šimtai nužudytų nekaltų civilių gyventojų ir jų masinės kapavietės Kyjivo priemiesčiuose – tik nedidelė dalis Rusijos įvykdytų žiaurumų prieš Ukrainos civilius gyventojus nuo tada, kai prasidėjo plataus masto invazija.
Būtent dėl šio Rusijos sukelto karo fakto neseniai paskelbta šokiruojanti „Amnesty International“ ataskaita, kurioje Ukrainos ginkluotosios pajėgos kaltinamos keliančios pavojų civiliams gyventojams, nes jų kareiviai ir karinė technika dislokuoti civilinėse teritorijose, ypač ligoninėse ir mokyklose, rašoma „Kyiv Independent“ redakcijos skiltyje.
Savo ataskaitoje organizacija teigia, kad Ukrainos karinė taktika „pažeidžia tarptautinę humanitarinę teisę ir kelia pavojų civiliams gyventojams, nes civiliniai objektai paverčiami kariniais taikiniais“.
Savaime suprantama, kad abi karo pusės, net ir ta, į kurią žiauriai įsiveržė kaimyninė šalis, privalo gerbti karo įstatymus ir daryti viską, kad apsaugotų civilius gyventojus.
Deja, tai daug lengviau pasakyti, nei padaryti. Karai yra purvini, sudėtingi, taigi nė viena pusė negali išeiti švari – net jei viena pusė ginasi nuo Rusijos imperinių ambicijų sunaikinti Ukrainos tautą ir žmones.
Tačiau „Amnesty International“, užuot raginusi visas puses apsaugoti civilių gyvybes, nusprendė paskelbti neatsakingą ir pavojingą ataskaitą pavadinimu „Ukrainos kovos taktika kelia pavojų civiliams“, kurioje atvirai kaltina Ukrainą už keliamą pavojų nekaltoms žmonių gyvybėms šalyje.
Niekas neprašo žmogaus teisių organizacijų uždangstyti galimų Ukrainos kariuomenės nusižengimų, tačiau visi, viešinantys tokio pobūdžio ataskaitas, kai Ukraina ginasi nuo Rusijos agresijos, privalo elgtis ypač atsargiai.
Jau žinome, kas nutinka, kai nesielgiama atsargiai su tokiu priešu kaip Rusija. Paskelbus ataskaitą, Rusijos vyriausybė ir jos internetinių trolių būrys gavo puikią progą piktintis „Amnesty“ teiginiais.
Ataskaita buvo būtent tai, ko laukė Rusija: veiksmų laisvės toliau taikytis į civilinę infrastruktūrą ir teigti, kad toje vietoje buvo karių ar karinės įrangos. Dabar po išpuolio prieš ligoninę Rusija gali nurodyti „Amnesty“ ataskaitą kaip pasiteisinimą.
Kitaip tariant, ataskaita kelia tiesioginę grėsmę Ukrainos civilių gyventojų saugumui ir gyvybei.
Ukrainos lyderiai turėjo teisę piktintis šia ataskaita. Prezidentas Volodymyras Zelenskis pavadino ją bandymu „perkelti agresoriaus atsakomybę aukai“. Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba teigė, kad ataskaita sukuria „klaidingą pusiausvyrą tarp nusikaltėlio ir jo aukos“. „Tarp šalies, kuri žudo šimtus ir tūkstančius civilių, griauna miestus bei teritorijas, ir šalies, kuri ginasi apsaugodama savo žmones ir visą žemyną nuo invazijos.“
Po ataskaitos paskelbimo atsistatydino „Amnesty International“ biuro vadovė Ukrainoje Oksana Pokalčuk, kuri socialiniame tinkle „Facebook“ pranešė, kad jos komandai kilo abejonių dėl ataskaitos, į kurias nebuvo atsakyta ir kurios buvo ignoruojamos prieš ją paskelbiant.
Kilus pasipiktinimui, buvo galima tikėtis, kad tokia visame pasaulyje gerbiama organizacija reaguos apgalvotai. Vietoj to, jos generalinė sekretorė Agnes Callamard socialiniame tinkle „Twitter“ išjuokė tuos, kurie išreiškė nepritarimą ataskaitai, „troliais“.
„Amnesty“ ataskaita kelia nerimą dėl daugybės priežasčių. Joje menkai nagrinėjami teisiniai žmogaus teisių skirtumai, neatsižvelgiama į platesnį Rusijos agresijos kontekstą.
Pavyzdžiui, ataskaitoje reikalaujama, kad Ukrainos kariai intensyvių mūšių Donbase metu „šaudytų iš karo lauko“, vengdami gyvenamųjų rajonų. Tai absurdiška. Iš esmės, „Amnesty International“ prašo Ukrainos karių pasiduoti arba būti nužudytiems.
Atsižvelgiant į tai, kad Rusija nuolat ir negailestingai taikosi į civilius gyventojus, būtų neįmanoma apginti nė vieno miesto, jei Ukrainos kariai būtų kur nors karo lauke.
Ataskaitoje visiškai neužsimenama apie pakartotinius Ukrainos vyriausybės bandymus evakuoti civilius gyventojus ir apie tai, kad daugeliu atvejų žmonės nepasitraukia iš vietovių, kuriose vyksta intensyvūs mūšiai, paprasčiausiai todėl, kad negali arba nenori to daryti.
„Amnesty“, bandydama atkreipti dėmesį į tai, ką ji laikė žmogaus teisių pažeidimais abiejose Rusijos sukelto karo pusėse, iš tikrųjų ėmėsi apsimestinio neutralumo politikos. Statydama agresorių ir jo auką į vienodą padėtį, organizacija prisideda prie Rusijos naratyvo plėtojimo.
Ukrainoje nėra jokių teisėtų taikinių Rusijos kariuomenei. Visi kariniai ar civiliniai išpuoliai prieš Ukrainą yra Rusijos nusikalstamos agresijos dalis.
Ukraina privalo apsaugoti civilius, tačiau galiausiai už karo aukas yra atsakinga Rusija. Visi žino, kad jei Rusijos raketos ir artilerija nustotų skraidyti, Ukrainos tankai grįžtų atgal į sandėlius, kur jiems ir vieta.
Tai, kad „Amnesty“ nesugebėjo tinkamai įvardyti, kas buvo pagrindinis smurto Ukrainoje kaltininkas, yra kaltinimas visai organizacijai.
Žmonės visame pasaulyje aukojo „Amnesty International“ nuo pat Rusijos sukelto karo pradžios, tikėdami, kad organizacija padarys viską, ką gali, kad apsaugotų Ukrainos žmones, tapusius Rusijos agresijos aukomis.
Vietoj to, Rusija tik nusitaikė į visą civilinę infrastruktūrą, keldama pavojų milijonų ukrainiečių, gyvenančių Rusijos sukelto karo sąlygomis, gyvybėms.
