Kai rugsėjo mėnesį kalbos apie galimybę leisti Ukrainai naudoti vakarietiškus ginklus prieš Rusiją įgavo pagreitį, prezidentas V.Putinas tikino, kad tai reikš tik viena – NATO įsitraukimą į karą.
Atnaujintos branduolinės doktrinos antrajame skyriuje nurodoma, kad potencialiu priešininku, prieš kurį vykdomas branduolinis atgrasymas, nuo šiol gali būti laikoma valstybė, suteikianti savo teritoriją ir išteklius agresijai prieš Rusiją rengti ir vykdyti.
Dviejose naujose 10 ir 11 dalyse teigiama, kad Rusija bet kurios koalicijai (blokui, aljansui) priklausančios valstybės agresiją vertins kaip visos koalicijos agresiją, o nebranduolinės valstybės, dalyvaujant ar remiant branduolinei valstybei, agresiją – kaip jų bendrą puolimą.
Naujojoje doktrinoje išplečiamas pagrindinių karinių pavojų, kuriems neutralizuoti skirta branduolinio atgrasymo priemonė, sąrašas. Dabar į jį, be kita ko, įtrauktas bet kokios rūšies masinio naikinimo ginklų, kuriuos potencialus priešininkas galėtų panaudoti prieš Rusiją, buvimas, karinės pratybos prie šalies sienų, nekontroliuojamas masinio naikinimo ginklų platinimas, potencialaus priešininko bandymai smogti aplinkai pavojingiems objektams arba izoliuoti dalį Rusijos teritorijos, taip pat kariuomenės, kuri gali priartinti savo karinę infrastruktūrą prie Rusijos sienų, kūrimas arba plėtra.
Be to, agresija prieš Baltarusiją, įskaitant įprastinių ginklų panaudojimą, taip pat buvo įtraukta į branduolinio ginklo panaudojimo sąlygų sąrašą.
