Šiandien NATO karinio jūrų laivyno galia yra daug pranašesnė už Rusijos. Problema ta, kad NATO gali dominuoti vandenynuose, bet tai gali būti nelabai naudinga, jei Rusijos tankai įsiverš į Baltijos šalis ar Lenkiją.
Taigi, kaip NATO gali išnaudoti savo jūrinį pranašumą? Du britų ekspertai turi idėją: panaudoti NATO laivyną psichologiniam karui prieš Rusiją. Tiksliau tariant, panaudoti jūrų pajėgas, kad įbaugintų Maskvą ir priverstų ją skirti ribotus išteklius savo didžiulėms pakrantėms ginti, o ne įsiveržti į kaimynines šalis.
„Privertus Rusiją įsipareigoti savo gynybai jūrų srityje, svarbiausi Rusijos ištekliai būtų nukreipti užduotims, kurias Aljansas laiko mažiau grėsmingomis“, – rašė Karališkojo Jungtinių paslaugų instituto (RUSI) analitinio centro ekspertai Sidharthas Kaushalas ir Rene Balletta.
Amerikai ir Didžiajai Britanijai jūra buvo draugė: buferis nuo invazijos, greitkelis į užjūrio imperiją ir būdas užtikrinti, kad karai vyktų svetimoje žemėje.
Tačiau Rusijai, turinčiai beveik 24 000 mylių pakrantės Europoje ir Azijoje, jūra istoriškai buvo jos pažeidžiamumo šaltinis. Nors Rusijos karinis jūrų laivynas yra vienas didžiausių pasaulyje, jis daugiausia skirtas tėvynei ginti, kariuomenei remti ir strateginei ugnies jėgai, pavyzdžiui, iš branduolinių raketų povandeninių laivų, užtikrinti.
Daugelį sparnuotųjų raketų, kurios per pastaruosius dvejus metus smogė Ukrainos miestams, paleido Juodosios jūros laivynas.
Tačiau jūrų kontrolė, kaip ją apibrėžė garsus XIX a. amerikiečių jūrų teoretikas Alfredas Thayeris Mahanas, nėra Rusijos karinio jūrų laivyno misija.
„Veikiau ne karinio jūrų laivyno kovos per se, o Rusijos jūrų pajėgų tikslas yra užtikrinti, kad Rusijos valstybė galėtų saugiai ir efektyviai konkuruoti ir dalyvauti konfliktuose“, – teigiama analitikų esė.
1854 m. Krymo kare Rusija pralaimėjo britų ir prancūzų amfibijų puolimui, per kurį buvo užimtas Sevastopolis. Baiminamasi, kad 2024 m. NATO laivai gali paleisti tolimojo nuotolio valdomas raketas į Rusijos gilumą.
Pasak S.Kaushalio ir R.Ballettos, yra keletas būdų, kaip NATO gali pasinaudoti šia baime. Vakarų valstybės gali rengti pratybas, iš anksto dislokuoti branduolinius povandeninius laivus arčiau Rusijos, investuoti į bepiločius orlaivius ir hipergarsines raketas ir netgi laivų priešlėktuvines raketas – tokias kaip JAV SM-2 ir SM-6 – paversti sausumos atakos ginklais.
Rusijai atstatant savo kariuomenę, kad pakeistų didžiulius Ukrainos karo nuostolius, Kremlius gali jaustis priverstas nukreipti išteklius į jūrų, o ne sausumos pajėgas.
„Tiek, kiek Aljansas gali išplėsti teritoriją, kurioje Rusija turėtų bandyti apsisaugoti nuo tolimojo nuotolio smūgių, jis gali formuoti Rusijos pajėgų atkūrimo kontūrus, – pažymi analitikai. – Pirmiausia tai galima pasiekti dviem būdais: plečiant savo tolimojo puolimo sausumoje pajėgumus ir veikiant naujais vektoriais, kurių Rusijai istoriškai nereikėjo ginti.“
Kremliui nebus lengva sustiprinti savo jūrų gynybą.
„Nors Rusija gali pasiekti, kad jos pakrančių jūrose būtų paneigta galimybė veikti jūroje ir tam tikra jūros kontrolė, užginčyti veiksmų laisvę iki 1000 km ir toliau, tai bus sudėtinga ir brangu šaliai, kuri taip pat turi atkurti savo pajėgas sausumoje“, – dėstoma esė.
Visų pirma, nors Rusija turi didelį priešlaivinių raketų, naudojamų jūroje ir sausumoje, arsenalą, jai trūksta ISR (žvalgybos, stebėjimo ir sekimo) pajėgumų, kad galėtų aptikti tolimus jūrų taikinius ir nukreipti į juos raketas.
Be to, laivus, ypač tuos, kurie skirti operacijoms ne pakrantėse, o mėlynuosiuose vandenyse, brangu statyti, prižiūrėti ir aprūpinti įgulomis tuo metu, kai Rusijos kariuomenei ir oro ir kosmoso pajėgoms labai reikia kvalifikuoto personalo. Rusijos laivų statyklos jau dabar yra perkrautos, o naujiems laivams gali prireikti importuojamų komponentų, kuriuos blokuoja Vakarų sankcijos.
Tačiau Vakarai taip pat patiria suvaržymų. Kaip pripažįsta straipsnio autoriai, kai kurios Rusijos pasienyje esančios NATO narės, pavyzdžiui, Suomija ir Norvegija, gali jaustis nepatogiai dėl to, kad erzina Rusiją.
Be to, žinoma, yra ir tai, kad Rusija istoriškai bijojo Vakarų puolimo - o ji turi didžiausią pasaulyje branduolinį arsenalą. Kremliaus baimė, kad iš jūros atplauks sparnuotųjų raketų bangos, kelia branduolinio konflikto eskalacijos pavojų.
Nepaisant to, šis požiūris leidžia pasinaudoti NATO jūriniu pranašumu. Turėdamas galimybę rinktis, Kremlius tikriausiai mieliau išleistų lėšas tankams pirkti, kad galėtų kariauti Ukrainoje, o ne karo laivams Baltijos jūrai saugoti. NATO gali dar labiau apsunkinti šį pasirinkimą.
