M.Kimmage'ui atrodo, kad V.Putino kalba, kurią Rusijos prezidentas palydėjo oficialaus įsako pripažinti apsišaukėliškas Donecko ir Luhansko respublikas pasirašymu bei sprendimu ten pasiųsti karius, buvo daugiau nei iškalbinga.
Ilga ir istorinių melagienų kupina tirada ne tik jam, bet ir daugeliui kitų ekspertų yra ženklas, kad V.Putino tikslas – vienu ar kitu būdu reintegruoti Ukrainą, kurios valstybingumą jis, regis, apskritai neigia, į Rusijos sudėtį.
Rusijos lyderis lyg tyčia dar ir antradienį, jau kilus didžiuliam triukšmui, tarsi ir patikslino, kad Maskva gerbia kitų buvusių sovietinių respublikų suverenitetą. Bet pridūrė, kad Ukraina, kurią jis jau ne kartą yra pavadinęs „kolonija“, – išimtis.
Daug kas dabar mano, kad kils didelis karas – ypač jei paaiškės, kad Rusija separatistines „liaudies respublikas“ pripažįsta ne dabartiniuose jų rėmuose, bet visoje Luhansko ir Donecko regionų teritorijoje, įskaitant Kijevui pavaldžias žemes.
Kol kas dėl to Kremlius atrodo neapsisprendęs – galbūt laukia, kaip reaguos Vakarai. Vokietija antradienį jau pranešė stabdanti dujotiekio „Nord Stream 2“ projektą – dėl pasikeitusių aplinkybių.
Tiesa, yra ir nuomonių, kad iš tiesų V.Putinas netgi atsitraukia. Esą jis po separatistinių „respublikų“ pripažinimo turi ką parodyti tautai ir dabar tikrai neįsakys rengti didelio puolimo – suprask, Rusija laimėjo, o Vakarai nieko nepešė.
„The Guardian“ žurnalistas Shaunas Walkeris, knygos apie V.Putino Rusiją „Ilgos pagirios“ autorius, pastebėjo: „Jei Putinas tiesiog pripažins abi respublikas dabartinėse ribose, tai privačiai pasveikintų ir Ukraina, ir Vakarai, daug mėnesių kentę kalbas apie apokaliptinius scenarijus.“