Anot J.Bugajskio, Balkanų šalims didelę įtaką daro ne tik Rusija, bet ir „Vieno diržo, vieno kelio“ iniciatyvą vykdanti Kinija bei iš Persijos įlankos valstybių importuojamas radikalus islamas.
Analitikas teigia, kad per 10 nepriklausomybės metų Kosovas padarė didžiulę pažangą. Ir nors šaliai trukdo Serbija bei Rusija, neleidžiančios prisijungti prie svarbių tarptautinių institucijų, tokios nedidelės ir už savo laisvę kovojusios valstybės kaip Lietuva galėtų prisidėti prie Kosovo pripažinimo.
Vilniaus politikos analizės instituto iniciatyva 15min kalbintas Balkanų šalių ir Rusijos ekspertas prognozuoja, kad Vladimiras Putinas nebūtinai valdžioje išbus iki kadencijos pabaigos – nėra aišku, kiek ilgai rusai jį dar galės toleruoti.
Vis dėlto J.Bugajskis įspėja nedėti daug vilčių į jaunąją rusų kartą, kuri, anot jo, gali būti dar labiau „nacionalistinė ir imperialistinė“ nei vyresnioji.
Neįvertinama Rusijos įtaka?
– Kritikai teigia, kad Balkanų šalys, siekdamos paspartinti įstojimą į ES ir NATO, hiperbolizuoja Rusijos daromą įtaką. Kiek iš tiesų regione įtakinga Maskva?
– Hiperbolizuoja? Manau, kad jos kaip tik neįvertina Rusijos daromos įtakos. Pavyzdžiui, ją nuvertino Juodkalnija – ar jie žinojo, kad bus bandoma įvykdyti perversmą?
Pastaruosius 10–12 metų į Rusijos investicijas Juodkalnijoje žiūrėta naiviai, tikėtasi, kad jos sukurs gerus politinius santykius, o Maskva gerbs Juodkalnijos suverenitetą ir nepriklausomybę, jos siekį įstoti į ES bei NATO.
Tačiau Rusija ir Putinas to nedarė.
Rusijos įtaka ypač nuvertinama albaniškai kalbančiųjų bendruomenėse. Vis dar nesuprantama, kad Rusija bando jose pakurstyti etninius konfliktus, iškelti korumpuotus politikus, dominuoti žiniasklaidoje.
Todėl manau, kad Rusijos įtaka regione nepakankamai įvertinama.
– Kaip pažadinti Europą, kad ši pagaliau suvoktų, kas vyksta regione?
– Manau, kad ji jau pradeda šiek tiek atsibusti ir suprasti, kas darosi. Vis dėlto svarbiau yra tai, ką siekiant atremti Rusijos įtaką gali padaryt atskiros Bendrijai priklausančios šalys.
Labai gerą pavyzdį matėme Jungtinėje Karalystėje. Akivaizdžiai Kremliaus užsakytas buvusio dvigubo agento užpuolimas įrodo, kad Rusija bando Didžiajai Britanijai ir Europai pademonstruoti, jog žemyne gali daryti viską, ką nori.
Akivaizdžiai Kremliaus užsakytas buvusio dvigubo agento užpuolimas įrodo, kad Rusija bando Britanijai ir Europai pademonstruoti, jog žemyne gali daryti viską, ką nori.
Viena vertus, ES kai ką gali nuveikti drauge. Pavyzdžiui, energetikos klausimais, kovoje su korupcija, pinigų plovimu ir skaidrumo trūkumu. Bendrija galėtų užkirsti kelią Rusijos ir jos pinigų įsiskverbimui į Europą.
Manau, kad ES galėtų pasekti JAV pavyzdžiu dėl Magnickio akto. Kitaip tariant, skirti sankcijas rusų oligarchams ir Kremliui artimiems asmenims, taip pat tiems, kurie yra įsitraukę į karą Ukrainoje, prisidėjo prie Krymo okupacijos, tiems, kurie kelia grėsmę Baltijos šalims, įskaitant Lietuvą.
ES narės, priklausančios ir NATO, gali padaryti kur kas daugiau, kad užtikrintų visų palei rytinį Aljanso flangą išsidėsčiusių šalių saugumą ir nepriklausomybę.
Daugeliu atžvilgių atremiant Rusijos įtaką NATO yra kur kas svarbesnis nei ES.
Ekonominės ir religinės grėsmės
– Nuolat kalbame apie Rusijos įtaką Balkanams, tačiau matome, kad Kinija šiame regione aktyviai vykdo „Vieno diržo, vieno kelio“ iniciatyvą. Jei Pekinui pavyks išplėsti įtaką Balkanuose, kokių pasekmių tai turės Europai?
– Visų pirma Kinija, priešingai nei Rusija, neturi jokių teritorinių ar imperialistinių ambicijų. Jos ambicijos – ekonominės, ji yra auganti galia, kuri pradeda save projektuoti globaliai.
Kyla klausimas, kada ta ekonominė įtaka nebe pasitarnaus Europai, o pradės kenkti jos institucijoms?
Tam tikra prasme manau, kad Kinijos investicijos yra teigiamas dalykas, jos neleidžia pernelyg priklausyti nuo vieno tiekėjo. Apskritai, jei „Vienas diržas, vienas kelias“ nugali Rusijos ekonominę įtaką, tokios varžybos yra naudingos.
Tam tikra prasme manau, kad Kinijos investicijos yra gerai, jos neleidžia pernelyg priklausyti nuo vieno tiekėjo. Apskritai, jei „Vienas diržas, vienas kelias“ nugali Rusijos ekonominę įtaką, tokios varžybos yra naudingos.
Tačiau jei bus pasiektas taškas, kai Kinija pradės užsiimti nesąžininga prekybos praktika ir tam tikrų kompanijų bei pramonių subsidijavimu, tai ims kelti grėsmę globalios rinkos modeliui, ekonomikoms ir kitų šalių, pavyzdžiui, JAV, įtakai regione.
– Manoma, kad dar viena Balkanų šalims kylanti grėsmė – iš Persijos įlankos šalių importuojamas salafizmas. Kiek šiandien Balkanų šalys, kuriose gyvena musulmonai, yra tokiai įtakai pažeidžiamos?
– Jei kalbėtumėme apie skaičių žmonių, kurie prisijungia prie radikalių judėjimų, Balkanų šalys turbūt nėra labiau pažeidžiamos nei Vakarų Europa.
Manau, kad pavojus slypi ekonominiame lygyje. Kitaip tariant, žmonės gali būti paveikiami ne todėl, kad būtinai kažkuo tiki, o todėl, kad gauna pinigų.
Salafistų grupės iš Persijos įlankos šalių atvyksta į Balkanus ir bando verbuoti neturtingus žmones, bando priversti juos priimti salafizmo simbolius, pavyzdžiui, užsiauginti barzdą ir dėvėti trumpesnes kelnes.
Kai kurie itin neturtingi kaimiškų vietovių gyventojai tuos simbolius perima, tačiau nebūtinai todėl, kad radikalizavosi, o todėl, kad jiems už tai mokama. Jie tokių praktikų laikosi tik simboliškai.
Kai kurie itin neturtingi kaimiškų vietovių gyventojai tuos simbolius perima, tačiau nebūtinai todėl, kad radikalizavosi, o todėl, kad jiems už tai mokama. Jie tokių praktikų laikosi tik simboliškai.
Dauguma Balkanuose gyvenančių musulmonų yra Hanafi mokyklos sekėjai. Tai – nuosaikus islamas, labai tolerantiškas kitų religijų atžvilgiu.
Kiekvienoje visuomenėje yra nedidelis pažeidžiamųjų elementas: tai gali būti neturtingieji, labai ambicingi ar pikti, sukilėliai.
Džihadizmas primena komunizmą prieš šimtą metų. Daugybė žmonių jį palaikė dėl ideologinių priežasčių, galvojo, kad komunizmas suteiks atsakymus. Komunistai bandė sukurti utopiją, žmonės galvojo, kad utopija egzistavo praeityje ir bandė ją atkurti.
Žinoma, jie niekada to negavo, nes toks dalykas kaip utopija neegzistuoja.
Serbijos ir Kosovo susitaikymo scenarijus
– ES tikisi, kad kandidatės tapti Bendrijos narėmis Juodkalnija ir Serbija iki 2025-ųjų išspręs teritorinius nesutarimus. Jos to nesugebėjo padaryti pastaruosius 20 metų, tad kiek tikėtina, kad susitaikymas įvyks iki 2025-ųjų?
– Juodkalnija ir Serbija tarpusavyje sprendžia ne teritorinį, o tapatybės ginčą. Juodkalnija laiko save atskira šalimi ir tauta, greitai prisijungsiančia prie NATO ir bandysiančia įstoti į ES.
Tuo didelė dalis Serbijos visuomenės laiko juodkalniečius serbų etninės grupės dalimi. Tai primena rusų požiūrį į ukrainiečius bei baltarusius.
Vis dėlto net ir tokiomis aplinkybėmis Juodkalnijai sekasi labai gerai.
Ateities santykiai priklausys nuo vyriausybės Belgrade. Jei ateis nuolankesnė vyriausybė, kuri žengs žingsnius įstojimo į ES link, nemanau, kad kils kokia nors grėsmė Juodkalnijos nepriklausomybei ar pasirinkimo laisvei.
– Bet ar įmanoma, kad greitu metu Serbija pripažins Kosovo nepriklausomybę?
– Tai – visai kas kita, ir tai neįvyks greitai. Nemanau, kad Serbija greitu metu turės kokių nors paskatų pripažinti Kosovą kaip nepriklausomą valstybę.
Mes bandome šalis įtraukti į kuo natūralesnį procesą, kad jos užmegztų santykius, sutartų dėl mažiau svarbių klausimų, pavyzdžiui, automobilių numerių ar nuosavybės teisių. Siekiame, kad jos tarpusavyje daugiau sąveikautų, bendradarbiautų tarptautiniu lygiu.
Galiausiai Serbija vis tiek pripažins Kosovo nepriklausomybę, tačiau tai gali užtrukti.
Vis dėlto problema – ne tik Serbija, kadangi Rusija skatina serbus nepripažinti Kosovo nepriklausomybės. Kartais juokauju, ir tai gali tapti tiesa, kad Serbija pripažins Kosovą anksčiau nei Rusija.
Maskvai yra labai naudinga turėti Kosovą: sakyti serbams, esą juos gina, priminti, kad Jungtinėse Tautose (JT) nesutiko pripažinti Kosovo nepriklausomybės, grasinti, kad Serbijai bandant įstoti į NATO, Kosovas gali būti pripažintas.
Maskvai yra labai naudinga turėti Kosovą: sakyti serbams, esą juos gina, priminti, kad Jungtinėse Tautose (JT) nesutiko pripažinti Kosovo nepriklausomybės, grasinti, kad Serbijai bandant įstoti į NATO, Kosovas gali būti pripažintas.
Tai – tipiška Maskvos taktika: tuo pat metu laikyti ir morką, ir vėzdą.
Kosovas padarė neįtikėtiną pažangą – jau keletą metų šalyje neužfiksuotas etninis smurtas. Kosovui reikia pagalbos, jam labai svarbu, kad nepriklausomybę pripažintų kol kas to nepadariusios penkios ES narės.
Galbūt Lietuva galėtų padėti paskatinti tas šalis pripažinti Kosovą – jūs suprantate, kaip svarbu mažai šaliai būti pripažintai ir priklausyti tarptautinėms institucijoms.
JAV neatsitrauks nuo Kosovo nepriklausomybės, kad ir ką manytų kai kurie serbų ar rusų politikai.
– Minėjote, kad Kosove jau ilgą laiką nebuvo etninio smurto. Kokių dar pergalių pasiekė šalis per dešimt gyvavimo metų?
– Pergalių yra tikrai nemažai. Kosovas reguliariai rengė rinkimus, kuriuos ES pripažino kaip laisvus ir sąžiningus. Ir kiekvieni rinkimai vis geresni.
Šiaurinėse teritorijose į vietos bei nacionalinius rinkimus įtraukta ir serbų populiacija. Partijos „Serbų sąrašas“ nariai priklauso vyriausybei, jie parlamente turi garantuotą vietų skaičių.
Kosove serbai sudaro 6–7 proc. populiacijos, tačiau jų atstovai parlamente turi 10 proc. vietų. Jos – garantuotos, nepriklausomai nuo to, kiek žmonių balsuoja.
Kosovas labai džiaugiasi naryste UEFA, kad gali varžytis Europos čempionatuose. Taip pat džiaugiasi priklausymu tarptautinėms institucijoms, pavyzdžiui, Interpolui.
Didelėmis problemomis šalyje išlieka šlubuojanti ekonomika, nepasitenkinimas politiniu elitu, politiniai konfliktai.
Apie 60 proc. Kosovo populiacijos yra jaunesni nei 30 metų amžiaus. Jie turi ateitį, tačiau šiuo metu jiems nerimą kelia sunkumai įsidarbinant ar įkuriant savo verslą.
O tai bus išspręsta tik tada, kai Kosovą pripažins kiekviena Europos šalis, kai jis judės narystės ES link.
– Serbijos populiacija – gana prorusiška, dėl istorinių priežasčių JAV vertina ne itin palankiai. Ar tokia šalis gali tapti patikima NATO ir ES partnere?
– Serbai nebūtinai prorusiški. Jei prisimintumėme istoriją, kuri šalis pirmoji pasipriešino sovietams? Tai buvo Josipo Broz Tito vadovaujama Jugoslavija. Tito buvo vienas iš nedaugelio žmonių, sėkmingai pasipriešinusių Stalinui. Iš Stalino užrašų akivaizdu, kad jis tuo buvo labai nepatenkintas, tačiau nieko negalėjo padaryti.
Vyresni serbai sako, kad jų teritorinė gynyba ir karinė pozicija buvo nukreipta ne prieš NATO, o sovietų invaziją. Taip pat ir Vengrijoje, Čekoslovakijoje. Todėl vyresnioji karta nėra nusiteikusi prieš Aljansą.
Žinoma, po Jugoslavijos NATO vykdė intervenciją, todėl būtent jaunesnioji karta mato Aljansą kaip tam tikrą grėsmę Serbijai.
Tačiau įdomu tai, kad net NATO bombarduojant Serbiją, norinčiųjų gauti vizas serbų eilės rikiavosi būtent prie JAV ambasados.
Sakyčiau, kad dauguma serbų nėra nusiteikę prieš JAV, jie dvejopai vertina tai, ką Amerika ir NATO padarė Kosovo karo metu. Tačiau kiek jų emigruotų į Rusiją?
Paklausk prorusiško serbo, ar važiuotų gyventi į Rusiją. Atsakys, kad tikrai ne, ir paaiškės, kad jam labiau patinka Amerika.
Paklausk prorusiško serbo, ar važiuotų gyventi į Rusiją. Atsakys, kad tikrai ne, ir paaiškės, kad jam labiau patinka Amerika.
Išradinga išeitis Makedonijai
– Dabartinė Makedonijos vyriausybė yra linkusi bendradarbiauti su Graikija ir ES sprendžiant šalies pavadinimo klausimą. Vis dėlto gatvėse matome tūkstančius žmonių, protestuojančių prieš tokius planus. Ar nekyla pavojus, kad susitarimas su Graikija į Makedonijos vyriausybę sugrąžins ultranacionalistus?
– Pavojus kyla bet kuriuo atveju. Susitarimas dėl vardo pakeitimo Makedonijai būtų labai naudingas, kadangi ji jau dabar iš esmės atitinka NATO narei keliamus reikalavimus. Jei susitarimas bus priimtas laiku, ji kvietimą prisijungti prie NATO galėtų gauti šią vasarą vyksiančio Aljanso viršūnių susitikimo metu.
Toks susitarimas neabejotinai pastūmėtų šalį tarptautinio pripažinimo, saugumo ir investicijų link. Be to, būtų nuraminta itin nusivylusi albanų populiacija: jiems nelabai rūpi šalies pavadinimas, tačiau rūpi įstojimas į NATO ir ES.
Vis dėlto daugybė žmonių yra nusivylę, kad valdančioji partija VRMO apleidžia nacionalistines pozicijas ir pernelyg leidžiasi į kompromisus. Tai – pavojinga.
Kyla klausimas: ar radikalizacija, atsiradusi dėl pavadinimo pakeitimo, bus stipresnė nei radikalizacija, atsiradusi dėl neišspręsto pavadinimo klausimo?
Manau, kad Makedonija galėtų pasirinkti vieną iš siūlomų pavadinimų, jį įrašyti į konstituciją, ir po 5–10 metų, kai jau priklausys reikalingoms institucijoms, jį vėl pakeisti. Tuomet Graikija neturės jokio veto.
Manau, kad Makedonija galėtų pasirinkti vieną iš siūlomų pavadinimų, jį įrašyti į konstituciją, ir po 5–10 metų, kai jau priklausys reikalingoms institucijoms, jį vėl pakeisti. Tuomet Graikija neturės jokios veto teisės.
Žinote, konstitucijos yra tam, kad būtų perrašomos.
Trys Rusijos ateities variantai
– Vladimiras Putinas tuoj pradės savo paskutinę, bent jau oficialiai, kadenciją. Kas laukia Rusijos jai pasibaigus?
– Na, kiek žinau, jis neturi sūnaus, kuris galėtų perimti valdžią (juokiasi – red).
Tai – visų diktatūrų problema: kas nutiks, kai diktatorius numirs? Kas nutiks, kai diktatorius nebesugebės atlikti savo funkcijų, bus nužudytas ar įvyks perversmas?
Tokiose šalyse kaip Rusija tai visada buvo problema. Juk kai mirė Stalinas, niekas nežinojo, kaip reiks gyventi.
Beje, Putinas nebūtinai valdžioje išbus iki šios kadencijos pabaigos – neaišku, kiek Rusija gali jį toleruoti. Per ateinančius šešerius metus gali nutikti labai daug dalykų.
Manau, kad Rusija artėja prie lūžio taško. Jį priartina ekonominis nuosmukis, modernizacijos trūkumas įvairiose pramonės šakose, pernelyg didelis priklausymas nuo energetikos, pernelyg dideli kariniai užmojai.
Putinas šias silpnybes bando pridengti užsienio intervencijomis. Tai – apgaulingas imperializmas.
Kuo labiau Rusija smuks, tuo labiau bandys parodyti, kad jai viskas gerai. Maskavimasis, apgavystė – pagrindinis Rusijos politikos elementas jau metų metus.
Kuo labiau Rusija smuks, tuo labiau bandys parodyti, kad jai viskas gerai. Maskavimasis, apgavystė – pagrindinis Rusijos politikos elementas jau metų metus.
Kas nutiks Rusijai pasibaigus Putino kadencijai? Yra trys variantai.
Pirmasis – gali būti tęsiama jo imperialistinė politika, kuri, kaip jau matėme, tik izoliuoja Rusiją, sukuria sankcijas, griaunančias šalies ekonomiką. Kodėl atsikračius vieno Putino norėtųsi matyti kitą Putiną?
Antras – nacionalizmas. Putinas nežaidžia etninio nacionalizmo korta taip, kaip Slobodanas Miloševičius Serbijoje. Bandymai žaisti etninių rusų korta sunaikintų šalį, kadangi apie 30 proc. gyventojų yra ne rusų tautybės arba ne rusų stačiatikiai.
Jau dabar matome judėjimus potencialios autonomijos link. O ateityje galbūt net matysime separatizmą.
Trečias variantas Rusijai – demokratizacija: atsiverti, priimti Vakarų įtaką, tapti normalia šalimi, su kuria galima bendradarbiauti. Ji gali tapti tuo, kuo visada norėjome, kad taptų. Tačiau toks variantas – itin optimistiškas.
Dažnai sakoma „palaukite jaunosios kartos“, tačiau aš daug iš jos nesitikėčiau. Ji Rusijoje turbūt labiau nacionalistinė ir imperialistinė nei vyresnioji, arba turi savo nacionalizmo versiją.
– Vis dėlto matėme Aleksejų Navalną į gatves išvedantį tūkstančius jaunų protestuotojų. Galbūt tai – teigiamas ženklas?
– O kas yra Navalnas? Ar jis tikrai yra demokratas? Aleksandras Solženycinas protestavo prieš Sovietų Sąjungą, tačiau jis yra rusų nacionalistas – jis norėjo, kad Rusijai priklausytų Ukraina, Baltarusija.
Jei esi prieš dabartinę sistemą, dar nereiškia, kad esi demokratas, kuriam valdant kaimynai gali ramiai gyventi.
Norime, kad Rusija galiausiai gerbtų aplink ją esančių šalių suverenitetą ir nepriklausomybę. Tačiau tai nevyksta.
Ji negerbia jūsų suvereniteto, jūsų teisęs priklausyti NATO ir visoms kitoms institucijoms. Ji nepripažįsta jūsų nepriklausomybės. Tai yra problema.
