Analitikas: ką Adolfo Hitlerio istorija mums atskleidžia apie Vladimirą Putiną?

Rusijos autoritarinis vadovas Vladimiras Putinas turi daug bendro su nacistinės Vokietijos fiureriu: nuo jo kelio į konsoliduotą valdžią iki iškreipto požiūrio į istoriją ir troškimo išpildyti savo lemtingą likimą, leidinio „The Kyiv Post“ nuomonės skiltyje rašo Andersas Aslundas, Stokholmo laisvojo pasaulio forumo vyresnysis mokslinis bendradarbis ir Georgetowno universiteto profesorius, 15 knygų autorius.
Vladimiras Putinas
Vladimiras Putinas

Jis pastebėjo, kad, demokratijos progresą sekančių organizacijų duomenimis, nuo 2005 m. demokratijos lygis pasaulyje kasmet mažėjo po to, kai laikotarpiu nuo 1974 m. iki 2004 m. išties išgyveno renesansą ir darė pažangą.

Deja, šis laikas labiau primena XX a. ketvirtąjį dešimtmetį, todėl daugelis atidžiai analizuoja, kodėl tada viskas taip blogai susiklostė, pastebėjo A.Aslundas.

„AFP“/„Scanpix“/Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas
„AFP“/„Scanpix“/Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas

Tuo lemtingu laikotarpiu pasaulio diktatūros veidu buvo Adolfas Hitleris, o šiandien – V.Putinas. Analitikas mano, kad vis dažniau pasitaikantis šių dviejų tironų sugretinimas išties gali nemažai pasakyti apie Rusijos vadovą ir šiandieninę Rusiją.

„Kuo toliau, tuo panašesnės atrodo A.Hitlerio ir V.Putino taisyklės“, – pridūrė profesorius, konsultavęs Rusijos ir Ukrainos vyriausybes.

„Ir Hitleris, ir Putinas sumanūs politikai, kurie buvo labai nuvertinti. Savo valdymą jie pradėjo plačiais raginimais ir valdžią stiprino veikiau etapais. Abu pasirūpino, kad teisinė sistema ir parlamentas anksti taptų neveiksnūs. Jie veikė kietai ir greitai, ir naudojosi trimis galios šaltiniais – liaudies palaikymu, kieta propaganda ir valstybės represijomis.“

A.Aslundas atkreipė dėmesį ir į jų pasirinktos ekonominės strategijos panašumus: politiškai A.Hitleris kreipėsi į smulkųjį verslą, bet, kaip ir V.Putinas, greitai atsigręžė į stambius verslininkus (jei tik jie nebuvo žydai).

„Abu kooptavo oligarchus ir nesirūpino smulkiaisiais verslininkais. Jie klestėjo dėl ankstyvų ekonominių laimėjimų, bet ekonomika jiems iš tikrųjų nerūpėjo, o dėl vėlesnių ekonominių nesėkmių jie nepatyrė liaudies paramos praradimo“, – dėstė jis.

Savo kalboje, teisindamas karą su Lenkija, A.Hitleris skambėjo atsiprašančiai: Lenkai buvo tokie baisūs, kad privertė jį pradėti šį karą, kurį išprovokavo Glivicės provokacija. Panašiai ir V.Putinas teigė, kad jis nenorėjo įsiveržti į Ukrainą, bet blogi ukrainiečiai jį privertė tai padaryti.

Ketvirtasis dešimtmetis buvo didelio reguliavimo ir protekcionizmo metas, todėl ankstyvasis racionalizavimas ir kainų kontrolė Vokietijoje buvo natūralūs.

„Stebėtina, kad nei Rusija, nei Ukraina nebuvo priverstos įvesti normavimo ar kainų kontrolės, nes laisvoji rinka ir šiuolaikinė logistika veikia labai gerai. Dėl to karas tapo labiau pakenčiamas.“

Analitikas pastebėjo, kad stambiesiems verslininkams gerai sekėsi valdant A.Hitleriui, todėl jie jam nesipriešino. Tas pats pasakytina ir apie stambųjį verslą valdant V.Putinui: „Jie turi per daug ką prarasti“.

Nepaisant visų sąjungininkų vykdytų Vokietijos ir jos ginklų gamyklų bombardavimų Antrojo pasaulinio karo metais, Vokietijos ginklų gamyba pasiekė aukščiausią tašką 1944 m. liepos mėn. A.Aslundo nuomone, Vakarų sankcijos greičiausiai nesustabdys ir Rusijos ginklų gamybos, nors gali sumažinti jos kokybę ir apimtis.

„Savo kalboje, teisindamas karą su Lenkija, A.Hitleris skambėjo atsiprašančiai: Lenkai buvo tokie baisūs, kad privertė jį pradėti šį karą, kurį išprovokavo Glivicės provokacija. Panašiai ir V.Putinas teigė, kad jis nenorėjo įsiveržti į Ukrainą, bet blogi ukrainiečiai jį privertė tai padaryti. A.Hitlerio retorika aiškinama tuo, kad 1939 m. Vokietijoje karas buvo nepopuliarus, priešingai nei 1914 m. Tikėtina, kad Kremlius panašiai suprato Rusijos žmonių požiūrį į karą 2022 m.“, – vedė paraleles profesorius.

Prasidėjus jų karams, A.Hitlerio ir V.Putino režimų pobūdis, atrodo, sutapo.

„A.Hitleriui ideologija ir propaganda visada buvo svarbiausia. V.Putinui jos vis labiau tokiomis tapo. A.Hitleris entuziastingai pasakojo apie mitologinį tūkstančio metų reichą, nors Vokietijos reichas egzistavo tik nuo 1871 metų.

Vida Press nuotr./Adolfas Hitleris, Hermannas Goeringas
Vida Press nuotr./Adolfas Hitleris, Hermannas Goeringas

Panašiai ir V.Putinas svaičioja apie mitologinę tūkstantmetę Rusiją, neatsižvelgdamas į tai, kad Rusia buvo ukrainietiška, Petras I Rusijos imperiją įkūrė tik 1721 m., o Rusijos Federacija buvo paskelbta 1991 m. A.Hitleris ragino siekti Lebensraum, o V.Putinas puoselėja imperialistinį rusiškąjį mir. Jų bendra problema – imperinė pagieža.“

A.Aslundas atkreipė dėmesį ir abiejų diktatorių pažiūras: nors A.Hitleris visada buvo antisemitas, bet tik 1942 m. sausį Vanzio konferencijoje jis paskelbė žydų tautos sunaikinimą kaip tikslą. Panašiai elgėsi ir V.Putinas 2008 m. balandį Bukarešte vykusiame NATO aukščiausiojo lygio susitikime pareiškęs, kad Ukraina nėra tauta. Tačiau tik visai neseniai jis paragino likviduoti, t.y. vykdyti ukrainiečių tautos genocidą.

„Abiem atvejais genocido, kaip galutinio tikslo, idėja vystėsi palaipsniui“, – pastebėjo analitikas.

A.Hitlerio ir V.Putino požiūris į savo kariuomenę visuomet buvo panašus – paniekinantis, dar vieną įžvalgą daro A.Aslundas.

„A.Hitleris 1938 m. prieš karą pasiskelbė vyriausiuoju kariuomenės vadu, praktiškai taip pat elgėsi ir V.Putinas. Abu laikė savo generolus bailiais ir įsakinėjo vykdyti drąsesnes operacijas. Savo karus jie naudojo priešų turtui užgrobti ir represijoms didinti. Karas tapo esmine jų vis labiau klimpstančio teisėtumo dalimi. V.Putinas šaukia, kad jo karas yra egzistencinis. Taip, tikriausiai jam, bet Rusijai jo karas yra žalingas.“

Nuo 1942 m. Antrajam pasauliniam karui atsisukus prieš Vokietiją, tie, kuriems karas nepavyko, pavyzdžiui, oro pajėgų vadas Hermannas Goeringas, prarado įtaką, o pats A.Hitleris sumenkino savo autoritetą.

Vokiečiai valdant A.Hitleriui, kaip ir dauguma rusų valdant V.Putinui, buvo padarę daug asmeninių kompromisų su režimu, todėl jautė asmeninę kaltę.

„Didžiausias laimėtojas buvo vyriausiasis propagandininkas Josephas Goebbelsas, kurio negalėjo sugėdinti joks pralaimėjimas nuo Stalingrado iki Kursko. Ar nematome to paties reiškinio šiandien, kai Rusijos žiniasklaida aukština Dmitrijų Peskovą, Vladimirą Solovjovą, Margaritą Simonjan ir kitus genocido propagandistus – kuo skandalingiau, tuo geriau?“

Vokiečių istorikai sunkiai suvokia, kodėl nebuvo jokio triukšmo prieš A.Hitlerį. Vietoje to vyravo tuščia rezignacija.

Vokiečių istorikas Norbertas Frei, išsakęs panašią nuomonę kaip ir A.Aslundas, siūlo įtikinamą paaiškinimą: „Tyla buvo ne tik begalinio nusivylimo ir kartėlio išraiška; kartais tai buvo ir gėdos ženklas“.

„Vokiečiai valdant A.Hitleriui, kaip ir dauguma rusų valdant V.Putinui, buvo padarę daug asmeninių kompromisų su režimu, todėl jautė asmeninę kaltę.

„AP“/„Scanpix“/Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas
„AP“/„Scanpix“/Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas

Keistas A.Hitlerio legitimumo šaltinis, kuris tikriausiai tinka ir V.Putinui, buvo tas, kad daugelis manė, jog tik A.Hitleris turėjo įgaliojimus užbaigti karą. Čia, Vašingtone, girdžiu pernelyg daug užsienio politikos ekspertų, kurie tą patį mano apie V.Putiną“, – dėstė profesorius.

Jo nuomone, pateiktas palyginimas leidžia padaryti naudingas išvadas: V.Putinas nemanė, kad karas bus populiarus, todėl pristatė Rusiją kaip auką, o ne kaip agresorę, o jo poza už Ukrainos genocidą yra tik jo desperacijos išraiška.

„V.Putinas supranta, kad karas klostosi prastai, todėl labiau pasikliauja propagandininkais nei generolais. Jam nelabai rūpi ekonomika, bet jis pasitiki oligarchais, kad ginklų gamyba bus tęsiama iki pabaigos. A.Hitleris nebuvo nugalėtojas. V.Putinas taip pat neatrodo kaip toks“, – reziumavo A.Aslundas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis