Analitikas paaiškino, kodėl meluoja V.Putinas ir ką kaltinti dėl karo Ukrainoje

Po invazijos daugelis už Rusijos ribų taip pat pirštu parodė į NATO, o kandidatas į JAV prezidentus Donaldas Trumpas ir Jungtinės Karalystės Reformų partijos lyderis Nigelas Farage'as neseniai tapo naujausiais aukšto rango asmenimis, kurie pakartojo šiuos teiginius.

„Nesunku suprasti, kodėl nemažai Vakarų politikų, akademikų ir komentatorių mano, kad Rusijos pasakojimas apie NATO yra toks įtikinamas. Juk NATO augimas po Sovietų Sąjungos žlugimo yra istorinis faktas, o beveik visos naujosios aljanso narės atėjo iš Kremliaus Šaltojo karo laikų imperijos.

Tačiau nors iš pirmo žvilgsnio tai, atrodytų, patvirtina Rusijos kaltinimus dėl Vakarų kėsinimosi, Maskvos pastangos dėl invazijos apkaltinti NATO nėra rimti argumentai“, – sako Atlanto tarybos (angl. Atlantic Council) „Ukraine Alert Service“ redaktorius ir žurnalo „Business Ukraine“ leidėjas Peteris Dickinsonas savo komentare leidiniui „Politico“.

Pagrindinis Rusijos prezidento Vladimiro Putino argumentas visada buvo tas, kad NATO plėtra kelia didelę grėsmę Rusijos saugumui. Tačiau jo paties veiksmai įtikinamai rodo, kad jis pats tuo netiki, teigia analitikas.

Po Suomijos planų dėl NATO Rusija sumažino karių skaičių prie šios sienos 80 proc.

Vida Press nuotr./Rusijos kariai

Kai Suomija ir Švedija, reaguodamos į invaziją, paskelbė apie planus prisijungti prie NATO, V.Putinas pareiškė, kad Rusija „neturi jokių problemų“ dėl šios Šiaurės šalių plėtros – nepaisant to, kad tai padvigubintų esamą Rusijos sieną su Aljansu, o Baltijos jūrą paverstų NATO ežeru. Be to, po šio sprendimo V.Putinas parodė, kad tai jam nekelia susirūpinimo, kai vienašališkai demilitarizavo Suomijos sieną ir išvedė iš ten maždaug 80 proc. rusų karių.

„Akivaizdus Rusijos valdovo abejingumas Suomijos ir Švedijos narystei NATO verčia pasijuokti iš jo teiginių, kad jaučia egzistencinę grėsmę dėl kur kas silpnesnių Ukrainos ryšių su aljansu. Jei V.Putinas iš tiesų manytų, kad NATO kelia kokį nors pavojų Rusijai, jis būtų ryžtingai protestavęs prieš Suomijos sprendimą prisijungti ir ėmęsis veiksmų sustiprinti Rusijos karinį buvimą prie naujosios šalies sienos su NATO. Vietoj to jis pasielgė visiškai priešingai“, – tvirtina P. Dickinsonas.

Net jei ir įsivaizduotume neva būsimą NATO invaziją į Rusiją, nėra jokios praktinės priežasties laikyti Ukrainos narystę kažkokia galutine karine raudona linija Kremliui. Trys Baltijos šalys, kurios nuo 2004 m. yra NATO narės, taip pat ribojasi su vakarų Rusija ir yra taip pat arti Maskvos ir kitų didžiųjų Rusijos miestų, kaip ir Ukraina. Jei NATO planuotų užimti Kremlių ar bombarduoti Sankt Peterburgą, ji galėtų tai padaryti iš bazių Baltijos šalyse taip pat lengvai, nereikalaudama Ukrainos tramplino, pastebi analitikas.

Argumentas, kad NATO privertė Rusiją įsiveržti į Ukrainą, taip pat labai sureikšmina šios šalies narystės perspektyvas. Kiekvienas, kuris klausosi V.Putino, susidarytų įspūdį, kad Ukraina yra ant įstojimo į aljansą slenksčio, tačiau niekas negali būti toliau nuo tiesos.

Nuo 2008 m. NATO narės apeina Ukrainos raginimus parengti narystės veiksmų planą. Nepaisant dešimtmetį didėjančios Rusijos agresijos prieš šią šalį, Aljansas nuolat atsisakydavo peržiūrėti šią poziciją. Net prasidėjęs didžiausias žemyno konfliktas nuo Antrojo pasaulinio karo laikų neįtikino Aljanso skeptikų, kad atėjo laikas pritarti Ukrainos integracijai. Iš tiesų daug ką pasako tai, kad iki liepos mėn. įvyksiančio NATO 75-ųjų metinių aukščiausiojo lygio susitikimo nesitikima jokių didelių proveržių dėl Ukrainos narystės, sako komentaro autorius.

Pasak jo, netgi kalba, kurią Rusija vartoja savo pretenzijoms prieš NATO pareikšti, yra klaidinanti. Nuolat kritikuodamas „NATO plėtrą“, Kremlius kuria ekspansionistinės imperijos, siekiančios įgyti naujų valdų tikros ar numanomos agresijos būdu, įvaizdį. Tačiau niekas niekada nebuvo verčiamas stoti į NATO. Aljanso plėtra po 1991 m. vyko beveik išimtinai naujų šalių narių, kurios norėjo prisijungti prie organizacijos, iniciatyva. Suprantama, kad šios naujosios narės dabar Rusijos invaziją laiko įrodymu, kad jos teisingai pasielgė siekdamos narystės.

Kremlius tiesiog piktinasi praradęs didžiulę įtaką kaimyninėse šalyse

AFP/„Scanpix“ nuotr./Kremlius

Žinoma, Rusijos nepasitenkinimas NATO plėtra po 1991 m. nėra visiškai dirbtinis, tačiau šis nepasitenkinimas mažai susijęs su tikrais saugumo klausimais. Vietoj to, Kremlius piktinasi praradęs didžiulę įtaką kaimyninėse šalyse, kurios dabar nebėra pažeidžiamos tradiciniais Maskvos prievartos metodais, sako analitikas. Nors NATO nekelia tikėtinos grėsmės Rusijos nacionaliniam saugumui, ji sukuria didelių kliūčių Rusijos imperializmui.

Kitaip tariant, NATO neleidžia Rusijai tyčiotis iš savo kaimynių.

Rusijos imperinės darbotvarkės supratimas yra būtinas kiekvienam, siekiančiam suprasti jos invaziją į Ukrainą. V.Putinas mieliau skaito paskaitas tarptautinei bendruomenei apie tariamą NATO plėtros neteisybę, tačiau kreipdamasis į vidaus auditoriją jis laikosi visiškai kitokio tono ir dažnai karą vaizduoja atvirai imperialistiniais terminais. Jis ne kartą tvirtino, kad grąžina „istoriškai rusiškas žemes“, ir savo invaziją lygino su XVIII a. caro Petro Didžiojo imperiniais užkariavimais.

Todėl nenuostabu, kad pirmąją invazijos dieną Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, kaip pranešama, šmaikštavo, kad V.Putinas turi tik tris patarėjus: „Ivaną Rūstųjį. Petrą Didįjį. Ir Jekateriną Didžiąją“.

Įsiveržimą į Ukrainą padiktavo imperinės ambicijos

V.Putino sprendimas įsiveržti į šalį buvo nulemtas imperinių ambicijų, giliai įsišaknijusių Rusijos istorijoje ir atsiradusių šimtmečiais anksčiau nei NATO. Jis nebuvo išprovokuotas įsiveržti dėl NATO plėtros, kuri, jo nuomone, nekelia jokios pastebimos grėsmės Rusijos nacionaliniam saugumui. Jį išprovokavo nuolatinis Ukrainos valstybingumo stiprėjimas iki 2022 m. ir perspektyva tapti pirmuoju Rusijos valdovu, praradusiu Ukrainos kontrolę per daugiau nei 300 metų.

„Stiprindami melagingus V.Putino teiginius apie NATO atsakomybę už šiandienos karą, Vakarų politikai, tokie kaip D.Trumpas ir N.Farage'as, rizikuoja įteisinti Rusijos imperializmą, o tikrąsias invazijos priežastis nutylėti. Tai tik padrąsins Kremlių ir paskatins tolesnę agresiją Ukrainoje ir už jos ribų.

Vietoj to, žinia Maskvai turi būti aiški ir nuosekli: Ukraina yra čia, kad liktų kaip nepriklausoma Europos šalis, ir ji eina istoriniu keliu link integracijos į platesnį Vakarų pasaulį. Kuo greičiau Rusija su tuo susitaikys, tuo greičiau Europa galės pradėti siekti tvarios taikos“, – apibendrina komentaro autorius.