Kaip ir buvo manyta, Vladimiras Putinas ėmėsi iniciatyvos ir paskelbė dar daugiau menkai pridengtų branduolinių grasinimų, tapusių jo vizitine kortele. Kalbėdamas Taškente, V.Putinas perspėjo Europos lyderius dėl „rimtų pasekmių“, o po to priminė jiems apie jų pačių pažeidžiamumą. „Jie turėtų nepamiršti, kad jų šalys yra mažos ir tankiai apgyvendintos, o tai yra veiksnys, su kuriuo reikia skaitytis, prieš pradedant kalbėti apie smūgių sudavimą Rusijos teritorijos gilumoje“, – komentavo jis.
Artimas V.Putino sąjungininkas ir buvęs Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas atsakė dar aiškesniu branduoliniu grasinimu. D.Medvedevas, kuris šiuo metu eina Rusijos Saugumo Tarybos pirmininko pavaduotojo pareigas, pareiškė, kad Vakarų lyderiams būtų „lemtinga klaida“ manyti, jog Rusija nėra pasirengusi panaudoti branduolinį ginklą prieš Ukrainą ar atskiras NATO valstybes nares. „Tai, deja, nėra bandymas įbauginti ar branduolinis blefas“, – pareiškė jis.
Žinoma, tai, kad Rusija naudoja branduolinį šantažą, jau nebestebina, pastebi analitikas. Nuo pat pirmųjų invazijos į Ukrainą dienų V.Putinas dažnai naudojo branduolinį šantažą, kuris buvo platesnių Rusijos pastangų nustatyti vadinamąsias raudonąsias linijas ir susilpninti Vakarų paramą Ukrainai dalis. Nepaisant to, į šį naujausią branduolinio puolimo pavyzdį verta atkreipti didesnį dėmesį, nes jis neatsitiktinai atskleidžia politinę tikrovę, slypinčią už didingos V.Putino imperinės retorikos apie užkariavimą ir aneksiją.
„V.Putino naujojoje Rusijos imperijoje kai kurios vietos yra labiau rusiškos nei kitos“
Pasak analitiko, kalbėdamas apie „mažas ir tankiai apgyvendintas šalis“, V.Putinas aiškiai tikėjosi įbauginti savo oponentus ir parodyti, kad Vakarų ginklų naudojimas Rusijos teritorijoje yra pagrindinė Kremliaus raudona linija. Tačiau, remiantis pačios Rusijos logika, ši raudona linija jau buvo peržengta šimtus kartų. Nuo 2022 m. Ukraina nuolat naudojo Vakarų ginklus visuose okupuotuose Ukrainos regionuose, kurie, pasak V.Putino, dabar yra Rusijos dalis, ir tai nesukėlė jokios pastebimos Maskvos eskalacijos. Atrodo, kad V.Putino naujojoje Rusijos imperijoje kai kurios vietos yra labiau rusiškos nei kitos.
Bent jau oficialiai Maskvoje nėra jokių dviprasmybių dėl Ukrainos regionų, į kuriuos pretenduoja Kremlius, statuso. Pagal Rusijos konstituciją Ukrainos Luhansko, Donecko, Zaporižios ir Chersono sritys bei Krymo pusiasalis dabar yra Rusijos Federacijos dalis. Rusija Krymo „grąžinimą“ paskelbė 2014 m. kovo mėnesį, praėjus vos kelioms savaitėms po žaibiško karinio pusiasalio užėmimo, kuriuo prasidėjo Rusijos invazija į Ukrainą. Visai neseniai, 2022 m. rugsėjo mėn. per prabangią ceremoniją Kremliuje, V.Putinas paskelbė apie dar keturių Ukrainos provincijų „aneksiją“.
Pasak apžvalgininko, techniškai kalbant, visos penkios Ukrainos provincijos, kurias vienašališkai „aneksavo“ Rusija, dabar turėtų būti saugomos taip pat, kaip ir likusi V.Putino valdoma teritorija. Tačiau praktiškai jau seniai akivaizdu, kad Maskva neketina išplėsti savo branduolinio skėčio, kad jis apimtų šiuos regionus, ar net bandyti nustatyti savo raudonąsias linijas dėl Vakarų ginklų naudojimo.
Rusijos retorika ir tikrovė skiriasi
Mūšis prie Chersono ypač akivaizdžiai parodo, kad tarp Rusijos retorikos ir tikrovės esama atotrūkio. Vienintelė regioninė sostinė, užimta per visą Rusijos invaziją, Chersonas buvo išvaduotas 2022 m. lapkritį, praėjus mažiau nei dviem mėnesiams po to, kai V.Putinas paskelbė, kad jis „visiems laikams bus Rusijos“. Užuot griebęsis branduolinio mygtuko, V.Putinas į šią gėdingą nesėkmę sureagavo įsakydamas savo nugalėtoms pajėgoms tyliai pasitraukti per Dniepro upę.
Besivystantis Krymo mūšis galbūt atskleis dar daugiau dalykų. Daugiau kaip dešimt metų V.Putinas tvirtino, kad okupuotas Ukrainos pusiasalis dabar yra Rusijos dalis, ir atmetė visus bandymus aptarti jo statusą. Per šį laikotarpį Krymo užgrobimas tapo bene svarbiausiu šiuolaikinės Rusijos nacionalinio naratyvo elementu; jis pradėtas laikyti didžiausiu viso V.Putino valdymo pasiekimu ir plačiai laikomas „šalies sugrįžimo“ į tarptautinių reikalų viršūnę simboliu. Ši oficiali Rusijos laikysena Krymo atžvilgiu iš pradžių įtikino daugelį Vakaruose laikyti pusiasalį neleistinu taikiniu, tačiau tai neatgrasė Ukrainos.
Nuo pirmųjų karo mėnesių Ukraina puola Rusijos pajėgas Kryme visais įmanomais ginklais, įskaitant ir tuos, kuriuos suteikė šalies Vakarų sąjungininkės. Vakarų šalių tiekiamos raketos atliko pagrindinį vaidmenį mūšyje dėl Krymo, nes leido Ukrainai metodiškai silpninti Rusijos oro gynybą visame pusiasalyje ir nuskandinti daugybę Rusijos karo laivų.
Labiausiai tai į akis krito 2023 m. rugsėjį, kai Ukraina Vakarų sparnuotosiomis raketomis subombardavo ir iš dalies sunaikino Rusijos Juodosios jūros laivyno štabą Sevastopolyje. Jei Chersonas V.Putinui buvo gėda, tai šis pažeminimas buvo labai asmeniškas. Svarbiausia, kad tai nesukėlė Trečiojo pasaulinio karo. Vietoj to V.Putinas atitraukė daugumą savo likusių karo laivų iš Krymo į santykinai saugius Rusijos uostus, pastebi Atlanto tarybos analitikas.
Kremlius yra labai nenuoseklus
Pasak jo, akivaizdus Kremliaus viešos pozicijos dėl išpuolių Rusijos teritorijoje nenuoseklumas turi nemažai praktinių pasekmių tolesnei karo eigai. Jis išryškina Rusijos raudonųjų linijų lankstumą ir stiprina nuomonę, kad Maskva pirmiausia siekia pasinaudoti Vakarų baime dėl eskalacijos, o ne nustatyti tikras ribas.
Akivaizdu, kad nė vienas atsakingas Vakarų lyderis negali sau leisti visiškai ignoruoti branduolinio karo grėsmės. Tuo pat metu vis labiau akivaizdu, kad nesiliaujantis Rusijos branduolinis žvanginimas praranda savo galią. Kremlius, nuolat grasindamas branduolinėmis priemonėmis, bet niekada nesiimdamas veiksmų, susilpnino visą branduolinio atgrasymo koncepciją ir paliko Rusiją bejėgę.
„Remiantis pastarųjų dvejų metų patirtimi, dabar galima daryti išvadą, kad nors Kremliaus bombardavimas gali priversti V.Putiną imtis drastiškų atsakomųjų veiksmų, mažai tikėtina, kad tikslinės atakos prieš Rusijos karines bazes ir šaudymo pozicijas kitoje Ukrainos sienos pusėje paskatins kokį nors didelį eskalavimą“, – pastebi ekspertas.
Akivaizdus Kremliaus nenoras „aneksuotus“ Ukrainos regionus laikyti visiškai rusiškais tiesiogiai prieštarauja pačios Maskvos pastangoms vaizduoti Ukrainos žemių okupaciją kaip negrįžtamą. Nors V.Putinas mėgsta save lyginti su Petru Didžiuoju ir girtis, kad „grąžina istorines rusų žemes“, akivaizdu, kad jis neskuba savo Ukrainos „užkariavimams“ suteikti nedviprasmiškų saugumo įsipareigojimų, kurie yra svarbiausias suverenumo požymis. Iš tiesų po daugiau nei dešimtmečio šimtai tūkstančių Rusijos piliečių, kurie nuo 2014 m. buvo išsiųsti į okupuotą Krymą, neabejotinai svarsto, kiek dar reikės laukti, kol Kremlius pagaliau nuspręs, kad jie verti apsaugos.
Rusijos teritorinės ambicijos Ukrainoje toli gražu nėra iškaltos akmenyje, todėl jos iš esmės yra oportunistinės ir plėsis arba trauksis priklausomai nuo karinės padėties, sako analitikas. V.Putinas ir jo kolegos dažnai ragina Ukrainą susitaikyti su „naujomis teritorinėmis realijomis“, susidariusiomis dėl dabartinių karo fronto linijų, tačiau jų veiksmai siunčia neabejotiną signalą, kad „aneksuotų“ Ukrainos regionų ateitis vis dar yra labai diskutuotina.
Tuo tarpu nuo 2022 m. V.Putino kariuomenės įsiveržėlių vykdytas daugkartinis atsitraukimas iš „istoriškai rusiškų žemių“ leidžia manyti, kad branduolinės apokalipsės tikimybė yra smarkiai perdėta. Tai turėtų padėti Kyjivo partneriams iš Vakarų įveikti savigraužą keliančią eskalacijos baimę ir paskatinti juos pagaliau suteikti Ukrainai priemones, kartu su laisvomis rankomis, kad ji galėtų užbaigti darbą ir nugalėti Rusiją, sako analitikas.
