Vokietijos konstitucijoje nėra nustatyta, kiek kadencijų kancleris gali eiti pareigas. Šiuo požiūriu Vokietija – jokia ne išimtis. Išimtis veikiau yra Prancūzija – ji vienintelė Europos šalis, kurios vyriausybės vadovas negali užsibūti šiame poste ilgiau kaip aštuonerius metus. Vokietijoje galioja tvarka, pagal kurią vyriausybės vadovas – kancleris arba, kitaip, ministras pirmininkas – nėra tiesiogiai renkamas žmonių. Vis dėlto savo balsais piliečiai gali tiesiogiai nulemti, kas po rinkimų vadovaus vyriausybei.
Politologo Franko Deckerio teigimu, lyderio kadencijų apribojimo nebuvimas nėra problema.
„Parlamentinėse valstybėse šis klausimas anksčiau ar vėliau išsisprendžia savaime, tad jokių ribų nustatinėti nereikia“, – sako jis.
Pasak F.Deckerio, visada ateina tas laikas, kai vyriausybės vadovas nebeperrenkamas. Kita vertus, esant reikalui, jam bet kada gali pareikšti nepasitikėjimą parlamentas. Būtent taip nutiko 1982-aisiais. Tuomečiam Vokietijos socialdemokratų (SPD) kancleriui Helmutui Schmidtui teko atsisveikinti su vyriausybės vadovo pareigomis po Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) inicijuoto balsavimo. Jo vietą užėmė CDU lyderis Helmutas Kohlis.
Ilgas valdymas netrukdo išsaugoti demokratijos
Politologas F.Deckeris savo teiginius grindžia istoriniais faktais. Pavyzdžiui, italai nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, t.y. per maždaug 70-ies metų laikotarpį, turėjo daugiau nei 20 ministrų pirmininkų. Britai jų turėjo 15. Jei A.Merkel Vokietijos vyriausybei vadovautų dar vieną kadenciją, ji, kaip ir Helmutas Kohlis, taptų Europos rekordininke.
Vis dėlto, G. Hamann klausia, ar tai, kad vyriausybės galva nenori užleisti savo posto niekam kitam, nepažeidžia demokratijos principų?
„Iš pirmo žvilgsnio šis klausimas gali atrodyti savaime suprantamas, – sako F.Deckeris. – Į jį labai taikliai yra atsakęs H.Kohlis. Kartą jam buvo priminta, kad valdžioje jis jau panašiai tiek, kiek Otto von Bismarckas. Jo atsakymas buvęs trumpas ir aiškus: „Priešingai negu O.von Bismarckas, aš esu nuolat perrenkamas“.
F.Deckerio aiškinimu, tiek Vokietijos, tiek kitų parlamentinių valstybių lyderiai laikosi valdžioje kelias kadencijas iš eilės tik todėl, kad kiekvienos kadencijos pabaigoje žmonės jais vis dar pasitiki.
JAV – ne daugiau kaip dvi kadencijos
Parlamentinio-prezidentinio valdymo sistemose, pavyzdžiui, Amerikoje, toks ilgas vieno žmogaus vadovavimas būtų neįmanomas. Kai prezidentas yra renkamas žmonių tiesiogiai, nepriklausomai nuo parlamento, daugeliu atvejų galimybės asmeniui būti išrinktam daugiau kaip du kartus iš eilės praktiškai nėra, rašo G.Hamann.
Vis dėlto, kaip nurodo F.Deckeris, Jungtinėse Valstijose įstatymais įtvirtinta aštuonerių metų riba yra paprasčiausias „istorinis atsitiktinumas“.
Politologo Franko Deckerio teigimu, lyderio kadencijų apribojimo nebuvimas nėra problema.
„Pirmasis prezidentas George'as Washingtonas, baigiantis antrai kadencijai, savo valia pareiškė, kad jam pakaks, – dėsto politologas. – Visi kiti prezidentai tiesiog pasekė jo pavyzdžiu.“
Antrojo pasaulinio karo metais prezidentas Franklinas D.Rooseveltas šią tradiciją sulaužė, 1940 m. išsaugodamas postą trečiai kadencijai. Vėliau šis aštuonerių metų prezidentavimo trukmės apribojimas buvo įtvirtintas JAV konstitucijoje.
Manančiųjų, kad vyriausybės vadovo kadencijų skaičių reikėtų riboti, yra ir Vokietijoje. Politologas Frankas-Rudolfas Korte įsitikinęs, kad kancleris neturėtų eiti pareigų ilgiau nei dvi kadencijas iš eilės, ir ragina dabartinę kanclerę A.Merkel šįkart susilaikyti.
„Partijos ir rinkėjai nebebūtų verčiami rinktis iš nuvargusių kandidatų ir stebėti orumu nepasižyminčių kovų“, – tvirtina politologas.
Ateina metas trauktis – reikia trauktis
F.Deckerio įsitikinimu, nors galimybės gali atrodyti neišsemiamos, politikas turėtų suprasti, kad anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai reikia atsitraukti.
„Tam tikru momentu rinkėjams pasidaro koktu nuolat matyti tą patį žmogų, – teigia politologas. – Jei, pavyzdžiui, Vokietijos krikščionims demokratams imtų atrodyti, kad A.Merkel pradeda kelti rūpesčių arba kad ji nebesugebės išsaugoti žmonių palaikymo rinkimuose, neilgai trukus ji tiesiog dingtų iš akiračio. Tai reikštų, kad ją nuvertė jos pačios žmonės.“
Visgi F.Deckeris mano, kad A.Merkel tokia baigtis negresia.
„Turbūt ji pati nuspręs, kada ateis tinkamas laikas užleisti vietą kitam, veikiausiai kažkam iš savo pačios partijos gretų. Tai galėtų įvykti įpusėjus kadencijai, vadinasi, 2019-aisiais“, – svarsto jis.
Tokiu atveju A.Merkel būtų pirmoji Vokietijos vyriausybės galva, iš posto pasitraukusi savo noru. Žinoma, kad tai įvyktų, 2017 m. įvyksiančiuose Vokietijos parlamento rinkimuose ji visų pirma turėtų būti perrinkta ketvirtai kadencijai.
