Apie 20 tūkst. žmonių susirinko šioje archeologinėje vietovėje Solsberio lygumoje Anglijos pietuose, laukdami saulėtekio 4 val. 52 min. vietos (6 val. 55 min. Lietuvos) laiku po visą naktį trukusių linksmybių.
Į tokius renginius kasmet tradiciškai susirenka daugybė alternatyvių pažiūrų sekėjų, kurie laukia aušros, kai saulė pateka tiksliai virš tolėliau stūksančio vadinamojo Kulno akmens.
Kitaip nei kelerius ankstesnius metus, kai tekančią saulę slėpė debesys, šįkart monumentą nušvietė ryškia oranžinės ir auksinės spalvos šviesa.
„Padorus saulėtekis pasitaiko tikriausiai kartą per dešimtmetį, o šis išties buvo geras, – sakė 45 metų Simonas Bantonas, dirbantis savanoriu Stounhendžą prižiūrinčioje organizacijoje „English Heritage“.
Tekant saulei viena moteris užlipo ant Stounhendžo centre esančio akmens ir pūsdama ragą pasveikino ilgiausią metų dieną į Šiaurės pusrutulyje. Rago garsą palydėjo būgnų ir tambūrinų dundėjimas bei žmonių šūksniai.
„Mums labai svarbu... būti britais ir laikytis savo pagoniškų šaknų“, – sakė Victoria Campbell, dėvinti baltus angelo sparnus ir apsikaišiusi plaukus įvairiaspalviais gėlių žiedais.
29 metų Londone gyvenanti finansų darbuotoja taip pat sakė, jog šis renginys buvo puiki proga „ištrūkti iš miesto“.
„Nuostabu, – pridūrė 43 metų medicinos darbuotojas ir šokėjas Stewartas Dyeris, pirmąkart dalyvaujantis Saulėgrįžos šventėje prie Stounhendžo. – Neįtikėtina, kad iš tiesų galime šokti tarp akmenų, juos liesti; būti taip arti šio senovės paminklo“.
Kasmet Stounhendže, esančiame už maždaug 130 kilometrų į pietvakarius nuo sostinės, vykstančios ceremonijos atkartoja senovines vasaros saulėgrįžos apeigas, kurios epochoje iki krikščionybės įsigalėjimo buvo vienos iš svarbiausių kalendorinių švenčių.
Iki mūsų dienų Didžiojoje Britanijoje išliko tik negausūs tų pagoniškų ceremonijų atgarsiai, tarp jų – paprotys deginti laužus vasarvidžio naktį ir šokti aplink išpuoštą stulpą.
62 metų restorano savininkas Andy Barrettas iš Kento sakė, kad Saulėgrįžos šventėse Stounhendže dalyvauja jau kelis dešimtmečius.
„Stulbinama. Nuostabiausia, kas visi šie žmonės patiria šį jausmą ir mėgina perprasti, ką visa tai reikia“, – aiškino jis.
Stounehendžo kilmė tebėra paslaptis, tačiau manoma, jog šis paminklas kadaise buvo milžiniško astronominio kalendoriaus dalis.
Kai kurie ekspertai teigia, kad kažkokia saulę garbinusi kultūra sustatė šiuos akmenis, kad jie žymėtų ilgiausios vasaros dienos saulėtekį ir trumpiausios žiemos dienos saulėlydį.
Pasak archeologų, Stounhendže iš pradžių laidojami sudegintų žmonių palaikai, tačiau šio paminklo pagrindinė paskirtis tiksliai nežinoma.
„Teisingas atsakymas būtų, jog tiksliai nežinome, kam jis skirtas", – sakė „English Heritage“ archeologė Amanda Chadburn.
Kad iš kokia būtų Stounhendžo paskirtis, šis monumentas, kurio dalis milžiniškų akmenų buvo atgabenti iš už 240 kilometrų, suteikia galimybę pasisemti žinių apie senovės kultūras, pridūrė A.Chadburn.
Stounhendžas, kuris yra paskelbtas pasaulio paveldo paminklu, buvo pastatytas per tris etapus maždaug 3000–1600 metais prieš mūsų erą. Šis senovės monumentas yra vienas iš populiariausių turizmo objektų Britanijoje – kasmet jį aplanko daugiau nei 850 tūkst. žmonių.
Saulėgrįžos šventė – viena iš nedaugelio progų, kai žmonėms leidžiama įeiti į akmenų rato vidų, mat turistai į jį neįleidžiami nuo 1978 metų dėl lankytojų sukeliamos smarkios erozijos ir vandalizmo atvejų.
Dėl 1985 metais įvykusio vasarvidžio apeigų dalyvių susirėmimo su policija tokie renginiai buvo uždrausti, tačiau nuo 2000 metų „English Heritage“ vėl leido rengti vasaros saulėgrįžos ceremonijas.
Nuo to laiko didesnių smurto išpuolių Stounhendže nepasitaikė.
Policija pirmadienį pranešė sulaikiusi 34 asmenis, daugiausiai dėl narkotikų turėjimo, tačiau nurodė, kad rimtesnių incidentų neįvyko.
