Paskutinės dienos prieš bet kurį pasaulinio lygio sporto renginį kaskart yra panašios į laiko patikrintą ritualą. Likus keliems mėnesiams – stadionai dar neparengti, viešbučiai – be karšto vandens, greitkeliai – tarsi dulkėti keliai, o sportininkai neturi kur miegoti. Vietos spauda prognozuoja, kad bus katastrofa. Ar nebus taip, kad paplūdimio tinklinio finalas neįvyks, nes nebus tinklo? Ar nebus atšauktos atrankos rungtynės tarp Paragvajaus ir Dramblio Kaulo Kranto, nes teisėjus skraidinęs lėktuvas negalėjo nusileisti nebaigtame oro uoste?
Tačiau taip niekada nenutinka. Ar tai būtų Olimpinės žaidynės, ar Pasaulio futbolo čempionatas, ar koks kitas neįsivaizduojamai ekstravagantiškas spektaklis – kažkokiu būdu jis vis tiek visada įvyksta.
Pietų afrikiečiai, rusai ar britai dirba dieną naktį, meta milžiniškus pinigus infrastruktūrai, ir jiems pavyksta: krepšinio arena – pabaigta, šuolių su slidėmis tramplinas – parengtas.
Šią savaitę toks pat ritualas pasikartojo. Likus mažiau nei 48 valandoms iki pirmųjų 2014-ųjų Pasaulio futbolo čempionato rungtynių Brazilijos prezidentė Dilma Rousseff pareiškė, kad „pesimistai“ pralaimėjo, o jos šalis yra pasirengusi sutikti pasaulį.
Jeigu Brazilijos atveju kartosis istorija, tai krizės akimirka iš tikrųjų praeis. Palengvėjimas ves į euforiją, visoje šalyje pakils nuotaika, minios sutars, nacionalinė rinktinė – mylima. Visa tai vėliau pakeis apgailestavimas.
Beveik visur milžiniškos išlaidos, kurių dabar reikia norint tapti didžiųjų tarptautinių sporto renginių šeimininke, smarkiai viršija iš jų gaunamą naudą.
Naujausi istoriniai faktai yra vienareikšmiai. Keli Pietų Afrikos stadionai (kaip ir daugelis Pietų Korėjoje ir Japonijoje, kuriose buvo rengtas Pasaulio futbolo čempionatas 2002-aisiais, arba pastatytos arenos 2008-ųjų Pekino olimpiadai) yra labai retai naudojami.
Sočio olimpiadai išlietas betonas jau trūkinėja. Skambiai žadėtas rytinės miesto dalies atsigavimas po Londono olimpiados vis dar tebelaukiamas.
Beveik visur milžiniškos išlaidos, kurių dabar reikia norint tapti didžiųjų tarptautinių sporto renginių šeimininke, smarkiai viršija iš jų gaunamą naudą.
Tačiau situacija Brazilijoje po čempionato klostysis kitaip, nes apgailestavimas čia prasidėjo anksčiau. Jau kelis mėnesius protestuotojai rengia demonstracijas prie stadionų, Pasaulio čempionato talismaną aprengė mafijozu, o gatves išpiešė protesto piešiniais. Pavyzdžiui, viename piešinių vaikas neturi ko valgyti – tik futbolo kamuolį.
Kitose šalyse matę augančias pasaulio futbolo čempionatų sąskaitas ir mažėjantį atsiperkamumą, Brazilijos rinkėjai jau žino, kad kai kurie pastatyti stadionai virs „baltaisiais drambliais“. Jiems nereikia laukti, kol turistai išvažinės namo, kad suprastų, jog paskutinėmis akimirkomis statybų karštligei metami pinigai yra paleisti vėjais.
Visame pasaulyje valstybių vyriausybės stebėjo brazilų reakciją. Pastaraisiais mėnesiais Vokietija, Šveicarija, Švedija ir Lenkija, nerimaudamos dėl kaštų, atsiėmė savo kandidatūras dėl 2022-ųjų žiemos olimpiados rengimo.
Miunchenas ir Davosas pasitraukė, kai rinkėjai nepritarė valdžios planams rengti olimpines žaidynes. Tas pats nutiko ir Krokuvoje, kur daugiau nei 70 proc. gyventojų pasisakė prieš žaidynių rengimą jų mieste – net nepaisant sėkmės organizuojant 2012-ųjų Europos futbolo čempionatą, kuris vyko Lenkijoje ir Ukrainoje.
Vieninteliai, norintys rengti 2022-ųjų olimpiadą, veikiausiai liks Pekinas ir Almata – neatsitiktinai tai yra autoritarinės valstybės.
Vieninteliai, norintys rengti 2022-ųjų olimpiadą, veikiausiai liks Pekinas ir Almata – neatsitiktinai tai yra sostinės autoritarinių valstybių, kur nebus paisoma rinkėjų nuomonės, kur nebus leista protestuoti gatvėse ir prie pusiau pastatytų stadionų ir kur šalių vadovai naudojasi kiekviena proga pasirodyti pasaulinėje scenoje.
Dėl panašių priežasčių nereikėtų stebėtis ir dviejų artimiausių pasaulio futbolo čempionatų organizatoriais: 2018-aisias jį rengs Rusija, 2022-aisiais – Kataras. Didelio masto papirkinėjimas ir korupcija iš dalies paaiškina Kataro kandidatūros sėkmę – „Sunday Times of London“ paskelbė radę milijonus tai įrodančių elektroninių laiškų ir banko ataskaitų.
Tačiau abiejų šalių sėkmę galima aiškinti ir jų įsitikinimu, kad niekas neprieštaraus čempionatui, ir kad nereikės rengti jokių nepageidaujamų referendumų.
Be to, Kataras – priešingai nei Brazilija – gali finansuoti savo Pasaulio futbolo čempionato statybas naudodamasis vergų darbu – čempionatui statomų objektų statybvietėse jau yra mirę daugiau kaip 400 statybininkų iš Nepalo.
Demokratinėse valstybėse tokio lygio išnaudojimas nebūtų atleidžiamas. Dauguma išrinktų vadovų nenorėtų ir patirti nemalonių masinių protestų gatvėse, po kurių D.Rouseff reitingai krito žemyn.
Brazilams dar teks ištverti 2016-ųjų vasaros olimpines žaidynes, o šią šventę 2020 m. rengs Tokijas. Žinoma, jeigu nė vienam renginiui nesutrukdys įpykę protestuotojai ar rinkėjai.
Ateityje demokratinių valstybių valdžioms nepavyks lengvai pateisinti milijardų leidimą sporto renginiams. Pasaulio futbolo čempionatas Brazilijoje bus paskutinis, per artimiausius aštuonerius metus vykęs demokratinėje šalyje. Ar jis bus paskutinis visiems laikams?
