Labai toli nuo pagrindinių įvykių – balionų, kalbų ir sienos griuvimo 25-mečio, praėjusį savaitgalį prisijungiau prie viešos diskusijos apie Europos ateitį, kurios yra tokios dažnos Vokietijoje. Paprašyta pasakyti keletą žodžių apie grėsmes Vakarams, kalbėjau apie santykinį NATO silpnumą, apie Europos užsienio politikos nesėkmes, apie Rusijos pinigus ir dezinformaciją, kuri skiriama Europos ir JAV priešinimui.
Minia ir kiti diskusijos dalyviai linksėjo galvomis – ir tuomet beveik iš karto pakeitė diskusijų temą. Vokietijos auditorija norėjo diskutuoti ne apie NATO, o apie genetiškai modifikuotą maistą ir viščiukus, plaunamus chloruotame vandenyje.
Apie šias temas daug kas už Vokietijos ribų šiuo metu diskutuoja gana dažnai. Minia ir kiti diskusijos dalyviai linksėjo galvomis – ir tuomet beveik iš karto pakeitė diskusijų temą. Vokietijos auditorija norėjo diskutuoti ne apie NATO, o apie genetiškai modifikuotą maistą ir viščiukus, plaunamus chloruotame vandenyje.
Daugelis kalbėjusiųjų baiminosi, kad šiuos dalykus vokiečiams primes amerikiečių korporacijos, jeigu transatlantinės prekybos sutartis, dėl kurios šiuo metu deramasi, bus priimta. Jie tai laiko didžiausia grėsmė Vakarų aljansui.
Tai buvo didžiulis kontrastas. Prie Brandenburgo vartų Angela Merkel elgėsi kaip pasaulinio masto politinė figūra, kokia ją visi už Vokietijos ribų ir laiko. Kartu su Berlyno meru kanclerė sveikino vokiečius dėl jų vaidmens 1989 m. taikioje, demokratinėje revoliucijoje – įvykyje, kuris įrodė, kad „galime pakeisti dalykus vardan kažko geresnio“. Ji taip pat išreiškė viltį, kad žmonės Ukrainoje, Sirijoje ir kitur vieną dieną taip pat mėgausis tokiais pačiais pokyčiais.
Po keleto dienų A.Merkel sugrįžo į savo, kaip Vakarų derybininko su Rusija, vaidmenį. Nuo pavasario pabaigos būtent Vokietija, ne ES ir tikrai ne JAV, sušaukdavo svarbius susitikimus, kuriose diplomatija būdavo naudojama tam, kad būtų suteikta galimybė Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui spręsti situaciją Ukrainoje. Nors tokia pozicija dar nedavė jokių vaisių, niekas neabejoja, kad Vokietija vaidino pagrindinį vaidmenį ir taip bus ir ateityje.
Kuomet XX a. pradžioje JAV pradėjo vaidinti didesnį vaidmenį pasaulyje, šalyje atsirado nemažai politikų, tarnautojų ir žurnalistų, kurie pradėjo mąstyti apie pasaulį, vaidmenį jame ir apie tai rašyti. Tačiau tokių žmonių klasė Vokietijoje kol kas neiškilo.
„Kuomet mąstau apie politiką, galvoju apie savo gyvenamąjį rajoną, gatvių apšvietimą, leidimus statyboms. Tačiau ne apie užsienio valstybes“, – kartą man prasitarė vienas draugas vokietis.
Dar vienas berlynietis man sakė, kad daug lengviau sustabdyti chloruotą vištieną, negu sustabdyti Kremlių.
Be abejo vokiečiai nori labiau kalbėti apie mirtiną grėsmę, kurią jiems kelia transatlantinė prekyba. Dar vienas berlynietis man sakė, kad daug lengviau sustabdyti chloruotą vištieną, negu sustabdyti Kremlių.
Tokį mąstymą rodo ir visuomenės apklausos. Iki „Malaiysia Airlines“ lėktuvo katastrofos parama sankcijoms Rusijai buvo labai menka.
Nors dabar parama didesniam Vokietijos vaidmeniui pasaulyje išaugo, tačiau vis tiek nėra milžiniška. Daugiau negu pusė respondentų nepritaria NATO bazių kūrimui rytinėje aljanso dalyje, kur jos galėtų užkirsti kelią Rusijos agresijai.
A.Merkel ir jos vyriausybė atsidūrė savotiškuose spąstuose. Prancūzija ir Italija stengiasi gelbėti savo silpnas ekonomikas. Didžioji Britanija sprendžia, ar ji nori iš viso likti Europoje. Stiprios ES užsienio politikos nėra dėl to, kad, iš dalies, jos nenorėjo pati Vokietija. Tai reiškia, kad A.Merkel, kuri de facto yra visos Europos atstovė ir Vokietijos kanclerė, iš tiesų nenori būti niekieno atstovė. Kiek ilgai šis paradoksas dar gali tęstis?
