Šiandien A.Zarovskiui, Černobyliečių labdaros fondo prezidentui, yra 65-eri. Tačiau 1986-ųjų įvykius mena rišliai, lyg tai būtų nutikę visai neseniai.
„Apie tai (avariją – red.) mes išgirdome kažkur balandžio pabaigoje, bet neypatingai kreipėme dėmesį. Avarija, tai avarija, ne pirmas kartas apie avarijas minima. (...) Tie metai buvo „turtingi“ avarijomis“, – prisimena vyras.
„Prie ketvirto rektoriaus mes buvome 1988 kovo-balandžio mėnesiais. Ačiū Dievui, ne iškart. Jeigu būtume iškart, būtų pakankamai sunku dėl sveikatos. (...) Tie, kurie nesilaikė tvarkos, taisyklių, mirė pakankamai greitai“, – 15min pasakoja A.Zarovskis.
Černobyliečių labdaros fondo vadovas tikina, kad tuo metu pasirinkimo vykti ar nevykti praktiškai neturėjo. „Yra įsakymas ir varai. Neklausė mūsų nuomonės – nori nenori, gali negali“, – teigia jis.
„Nė vienas šeimos narys nebuvo patenkintas. Patriotizmo, kad mes ten uždengsime krūtine tą ketvirtą reaktorių nebuvo. Susirinkom lagaminą ir viskas, ir išvažiavom“, – pasakoja vyras.
Tiesa, pažymi jis, tarp padarinių tvarkytojų buvo ir motyvuotų žmonių, vadinamųjų Slavutičiaus statytojų. Jiems, anot A.Zarovskio, už darbą buvo žadami dideli pinigai ir deficitinės prekės be eilės arba mažesnėmis kainomis.
„Jie atvyko į statybas ne pagal įsakymą, o pagal partijos ir Vyriausybės šūkį, maždaug, padėsim Černobyliui. Bet tas šūkis buvo pateptas gerais pinigais. Jie gaudavo iki 3, 4, 5 kartų didesnį atlyginimą negu savo darbovietėse. Ir tokių statybininkų važiavo ir iš Lietuvos, iš visos sąjungos“, – dėsto A.Zarovskis.
Be kitų įsimintų istorijų, vyras pamena, kaip kartą patruliuodamas sustabdė sunkvežimį, kuriame buvo pilna virtuvės reikmenų – kepimo plytos, šaldytuvai, katilai. „Galvojam, kad jau pagavom metalų vagis, kurie veža radioaktyvųjį metalą, o paaiškėja, kad tai yra vykdomojo komiteto pavedimas“, – prisimena vyras.
Jis niekad nepasakodavo, koks yra radiacijos lygis prie mūsų stovyklos.
„Yra nurodymas, nepasiginčysi. Bet mes klausiam vairuotojo, kur jūs vežat. Sako, visą maitinimo įrangą į evakuacijos stovyklas. Ten gyveno žmonės išvežti iš užterštų zonų. (...) Išveždavo radioaktyvią virimo, kepimo ir šaldymo aparatūrą, kurią naudojo maitinimui“, – sunkiai įtikimą istoriją pasakoja Černobyliečių labdaros fondo vadovas.
Jis taip pat prisimena, kad tose evakuacijos stovyklose, paprasčiausiose kareiviškose palapinėse, žmonės gyveno ir dvejus metus. „Tai buvo realiai siaubinga“, – mena vyriškis.
A.Zarovskis tikina taip ir nesužinojęs, kiek radiacijos yra gavęs per ten praleistą pusantro mėnesio, nors jo kolega apylinkes dozimetru matuodavo du kartus per parą.
„Jisai mums nieko nepasakodavo – mūsų kolega ir bendradarbis, ir kai kurių draugas, jis niekad nepasakodavo, koks yra radiacijos lygis prie mūsų stovyklos“, – dėstė vyras.
1988-aisias Černobylyje dirbęs A.Zarovskis teigia, kad po tarnybos jam buvo uždrausta kalbėti apie savo padėtį, apie tai, ką matė. Tačiau šiandien 15min auditorija visą liudijimą gali išgirsti iš pirmų lūpų:
Šiame pasakojime išgirsite ne tik A.Zarovskio, tačiau ir keliautojo Šarūno Jasiukevičiaus patirtis Černobylyje. Tik jau kitame, XXI amžiuje.
Š.Jasiukevičius, geriau žinomas kaip „Praeities Žvalgas“, teigia, kad ir dabar Černobylio zonoje gyvena žmonių.
Oficialiai teritorija yra laikoma negyvenama, o administracinės zonos darbuotojai ten turėtų apsistoti tik laikinai. Pasak Š.Jasiukevičiaus, pagal įstatymą personalas kas dvi savaites turėtų išvykti iš Černobylio dėl savo sveikatos, tačiau ar taip yra iš tiesų, jis abejoja.
Anot keliautojo, žmonės jo vis teiraujasi, ar Černobylyje yra išlikusių mutantų. Š.Jasiukevičius tikina, kad ne, mat mutavę gyvūnai ilgai neišgyveno. Vyras juokauja, kad zombių taip pat nėra matęs.
15min primena, kad Černobylio AE nelaimė įvyko 1986-ųjų balandžio 26 dieną. Nuo tada pasaulis kasmet mini Tarptautinę Černobylio avarijos aukų atminimo dieną.
