Ir lietuviai, ir kitų šalių žiniasklaidos vartotojai jau priprato prie sensacingų antraščių, esą po „Zapad 2017“, kurios vyks ir Rusijos, ir Baltarusijos teritorijoje, rusai paliks tūkstančius karių kaimyninėje šalyje.
Negana to, oficialiai gynybinės pratybos iš tiesų bus NATO šalių puolimo repeticija ir apskritai taps pirmuoju tramplinu naujoms Rusijos agresijos salvėms, o Baltijos šalys ar Lenkija bus šviežios atgimstančio Kremliaus imperializmo aukos.
Galiausiai net jei tai tiesiog pratybos, baiminamasi incidentų ar provokacijų. Trumpiau tariant, kažin ar miegas gali būti ramus.
O baimę sėja ne vien spustelėti kompiuterio pelytę masinančios antraštės, bet ir dalis pareigūnų – kai kurie Baltijos šalių politikai, JAV sausumos pajėgų Europoje vadas Benas Hodges'as.
Pastarasis liepą „Reuters“ kalbėjo apie „Trojos arklį“, o neseniai viešėdamas Lietuvoje pareiškė: „Rusai nesuteikė mums daug priežasčių tikėti skaičiais, apie kuriuos jie kalba.“
Vis dėlto 15min kalbinti ekspertai, beje, kaip ir Lietuvos krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, neseniai davęs portalui interviu, teigė, kad spekuliacijos apie „karo preliudiją“ iš tiesų yra būtent tai, ko nori Rusija.
Kita vertus, dirbtinis grėsmių aitrinimas gali būti ir naudingas tiek Baltijos šalims, tiek visai NATO. Kaip 15min teigė Rusijos ekspertas Markas Galeotti, rinkėjai su gynybos finansavimo didinimu sutiks tik tokiu atveju, jei bus nuolat bauginami.
Kaip ir kas skaičiuojama?
Daug neaiškumų vien dėl kariškių, kurie dalyvaus pratybose „Zapad 2017“, skaičiaus iš tiesų yra. Oficialiai teigiama, kad karių bus 12,7 tūkst., visgi iš tiesų galima tikėtis apie 30 tūkst. pratybų dalyvių.
Ar mistiškieji 100 tūkstančių – vien kariai, ar prie šio iš pažiūros įspūdingo būrio priskiriami ir žali šauktiniai, kurie tik sėdės barakuose kur nors Sibire, policininkai, net civiliai?
Tačiau dar pavasarį tarptautinėje žiniasklaidoje užsisuko keistas vilkelis. Gegužę „The Washington Post“ citavo šaltinius JAV pajėgose, kurie kalbėjo apie 70–100 tūkst. karių.
Liepos pabaigoje panašius skaičius pateikė ir dienraštis „The New York Times“, jis dar pridūrė, kad tiek karių bus vien Baltarusijoje ir Rusijos vakarinėje dalyje. „The Economist“ rugpjūtį parašė jau apie „daugiau nei 100 tūkst. karių“.
Šią savaitę Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen irgi prabilo apie 100 tūkst. karių, dalyvausiančių „Zapad 2017“. Apie Rusijos siekį bauginti pareiškė ir vokietės kolegė Prancūzijoje Florence Parly.
Rusija nuolat dirbtinai mažina tikrąjį karinėse pratybose dalyvaujančių karių skaičių.
Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) 2011 metais parengtas vadinamasis Vienos dokumentas įpareigoja valstybes iš anksto pateikti informaciją apie planuojamas karines pratybas ir įsileisti stebėtojų grupes, kad būtų išvengta bet kokių pavojingų nesusipratimų.
Pavyzdžiui, pratybos, kuriose dalyvaus daugiau nei 13 tūkst. karių, turi būti atviros stebėtojams. Todėl oficialiai ir kalbama apie mažiau – 12,7 tūkst. karių.
Bet ar mistiškieji 100 tūkstančių – vien kariai, ar prie šio iš pažiūros įspūdingo būrio priskiriami ir žali šauktiniai, kurie tik sėdės barakuose kur nors Sibire, policininkai, net civiliai?
Panašu, kad bene didžiausia problema šiuo atveju – nesutarimai, kas ir kaip skaičiuojama.
Antai autoritetingas Rusijos saugumo politikos analitikas, Harvardo universitete ir Karinio jūrų laivyno analizių centre dirbantis Dmitrijus Gorenburgas „The National Interest“ neseniai parašė, kad kalbos apie grėsmę yra panikavimas.
D.Gorenburgo teigimu, Vakaruose nesutariama, ar į bendrą pratybų dalyvių skaičių įtraukti paprastus valstybės tarnybos pareigūnus ir saugumo agentus, o kalbantieji apie 100 tūkstančių esą būtent tai ir daro.
„Be to, Rusija tuo pat metu gali rengti pratybas, kurios technine prasme nebus „Zapad 2017“ dalis.
Vakaruose taip pat skaičiuojama, kad dalyvauja pilni daliniai, nors iš tiesų į pratybas atvyksta tik dalis jų“, – rašė ekspertas.
Pirminis šaltinis – tinklaraštis Ukrainoje?
Daug triukšmo buvo kilę dėl pernai lapkritį paaiškėjusio fakto, kad Rusijos gynybos ministerija užsakė daugiau nei 4 tūkst. traukinių vagonų sunkiosios technikos gabenimui į Baltarusiją.
Tačiau nebuvo paminėtas kontekstas: kad vagonai į Baltarusiją keliauja jau nuo sausio 1 dienos.
Rusai su baltarusiais šiemet, dar iki „Zapad 2017“, jau surengė nemažai pratybų, kurioms įrangą reikėjo gabenti geležinkeliais.
Rusai su baltarusiais šiemet, dar iki „Zapad 2017“, jau surengė nemažai pratybų, kurioms įrangą reikėjo gabenti geležinkeliais. Tad specialiai „Zapad 2017“, ko gero, tikrai nesiunčiama įspūdingai daug rusų karių.
„Stratfor“ analitikas Simas Tackas apskritai teigia, kad 100 tūkst. karių skaičių pirmą kartą paminėjo ukrainietiškas tinklaraštis „Inform Napalm“, kuris nėra nei nepriekaištingą reputaciją turintis tyrimų centras, nei patikima žiniasklaidos priemonė.
„Daug žmonių tiesiog nukopijavo tą tinklaraštį, o pirmasis duomenis pradėjo skleisti Estijos gynybos ministras Margus Tsahkna. Nežinau, kaip ukrainiečiai skaičiavo, bet jie tiesiog išmetė į viešumą skaičių 100 tūkstančių.
Jie turbūt spėjo, kad Rusija prigrūs kiekvieną vagoną sklidinai, o tuomet dar padidino karių skaičių, darydami prielaidą, kad Kremlius vis tiek slepia, kiek iš tiesų užsakė vagonų“, – sakė S.Tackas.
D.Gorenburgas taip pat priminė, kad informacija, esą Rusija į pratybas atsiųs atgaivintą Šaltojo karo reliktą – 1-ąją tankų armiją, nėra tiksli.
Visų pirma, Kremlius tokių duomenų nėra patvirtinęs, antra, į „Zapad 2017“ tikrai neatvyks visi 500–800 tankų – geriausiu atveju bus perkelta keliasdešimt.
Karių skaičius išpūstas
„Manau, kad 100 tūkstančių karių skaičius išpūstas, nes įtraukiami Nacionalinės gvardijos atstovai, o jie nėra kariškiai.
Nacgvardija būtų svarbi tik pilietinių neramumų ar okupuotų teritorijų priežiūros atvejais“, – 15min teigė nepriklausomas Rusijos žurnalistas, šiuo metu Rygoje gyvenantis Leonidas Ragozinas.
Panašios nuomonės laikosi ir M.Galeotti, šiuo metu dirbantis Tarptautinių tyrimų institute Prahoje.
„Problema yra ta, kad vienu metu vyks dvejos pratybos – „Zapad“, kuriose bus šaudoma ir taip toliau, bei kur kas platesnės mobilizacijos pratybos.
Tad galbūt 100 tūkstančių ir bus, bet tokiu atveju reiktų priskaičiuoti ir policininkus Vladivostoke, kurie sėdės barakuose, ir pilietinės gynybos darbininkus Urale.
M.Galeotti: „2008 metais Rusija surengė pratybas „Kavkaz“, bet tuomet kantriai išlaukė ir išprovokavo Gruziją pradėti karinius veiksmus. O Krymas, reikia pripažinti, rusams buvo padėtas ant lėkštutės. Baltijos šalių ant lėkštutės niekas nepadės – jos kovos.“
Reikalus dar labiau sumaišo tai, kad „Zapad“ nemaža dalimi bus popierinės pratybos – kai kuriose vadavietėse bus tik vaidinamas karių permetimas vienur ar kitur“, – 15min tvirtino M.Galeotti.
Jo teigimu, Rusijos Vakarų karinėje apygardoje pratybose dalyvaus apie 30 tūkst. rusų karių: „Skaičius gana didelis, bet niekaip nepriartėja prie 100 tūkstančių.“
Priminęs, kad Baltarusijoje rusų karių turėtų būti vos keli tūkstančiai, „o tiek tikrai negana kokiai nors invazijai“, M.Galeotti atkreipė dėmesį ir į tai, kad, skirtingai nei populiariai manoma, Rusija didelio puolimo nepradeda kartu su pratybomis.
„2008 metais Rusija surengė pratybas „Kavkaz“, bet tuomet kantriai išlaukė ir išprovokavo Gruziją pradėti karinius veiksmus. O Krymas, reikia pripažinti, rusams buvo padėtas ant lėkštutės.
Baltijos šalių ant lėkštutės niekas nepadės – jos kovos, skirtingai nei Kryme ukrainiečiai, kurie buvo demoralizuoti, susiskaldę ir apskritai nežinojo, ką daryti.
Galiausiai net Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka nenori jokių Rusijos karių“, – svarstė M.Galeotti.
Analitikas apskritai klausia, kur Rusija padėtų savo karius Baltarusijoje: „Juk per „Zapad“ jie gyvens palapinėse, nes kitokių galimybių nėra. O aš tikrai nenorėčiau pasilikti palapinėje žiemą Rytų Europoje.“
„Žinome tai, kad bendras Rusijos karių skaičius Baltarusijos teritorijoje greičiausiai neviršys 3 tūkstančių.
Galimybė, kad šios pratybos yra didesnių piktų kėslų – puolimo į Ukrainą ar į Lietuvą, tylios Baltarusijos okupacijos – priedanga, arti nulio“, – pridūrė D.Gorenburgas.
O JAV saugumo ekspertas Michaelas Kofmanas tinklaraštyje „War on the Rocks“ konstatavo: „Šiuo metu nėra nieko, kuo būtų galima pagrįsti prielaidą, kad „Zapad 2017“ dalyvaus 100 tūkst. karių prie NATO sienų. Šis skaičius tiesiog apvalus ir didelis.“
Siūlo įsivertinti pranašumą
Nors antai L.Ragozinui vis dėlto atrodo, kad pratybos bus didelės, anot jo, „Zapad 2017“, kaip ir viskas, ką daro Rusija, „turėtų siųsti kažkokią žinią.“
„Manau, kad svarbiausia atsakyti į klausimą, kam ši žinia siunčiama. Kremlius pastaraisiais metais kreipiasi tik į vidaus auditoriją. Režimui jau nebesvarbi reputacija Vakaruose, Vakarų reakcija.
Geriausiu atveju Rusija trolina Vakarus – Kremliui tikrai patinka sukelti isteriškas reakcijas“, – svarstė pašnekovas.
Jo teigimu, Maskva tikrai nori, kad Vakarai, ypač – šalys Vidurio ir Rytų Europoje, nuolat pūstų pavojų ir gąsdintu vilku: „Pūstų iki tokio lygio, kad ir jų pačių gyventojai, ir politinis elitas pradėtų nebetikėti tokiais aliarmais, tokia panika.“
„Šalims prie Rusijos svarbu atrasti tinkamą balansą tarp budrumo realių grėsmių akivaizdoje ir fakto, kad Rusiją valdo maža ir itin slapi grupė žmonių, kurių planų mes tikrai nežinome.
Žinome tik tiek, kad jie gali būti impulsyvūs ir spontaniški – pavyzdžiui, okupuojant Krymą.
O politikams, ypač Baltijos šalyse, svarbu atsiminti, kad jie atstovauja stipresniajai pusei šiame konflikte. Kad jie reprezentuoja du karinius, politinius ir ekonominius aljansus – NATO ir Europos Sąjungą. Šie aljansai yra daugybę kartų stipresni nei Rusija“, – 15min tvirtino L.Ragozinas.
Maitiname Kremliaus trolius
Kita vertus, jis teigė suprantąs, kodėl pasirenkamas aukų vaidmuo – juk tokios istorijos pamokos. Bet ne tik tai.
L.Ragozinas neatmeta, kad Baltijos šalyse ar Lenkijoje ne iki galo pasitikima abiem mano minėtais aljansais – NATO ir ES.
L.Ragozinas: „Kremliui svarbu, kad kas nors Lietuvoje ir toliau vadintų Rusiją teroristine valstybe, kalbėtų apie „rusišką mentalitetą“, lygintų baltus su rusais, ukrainiečius su rusais. Maskvoje visi patenkinti, kai kalbama būtent taip.“
„Donaldas Trumpas, „Brexit“ – priežastis mes visi žinome. Todėl manau, kad Rytų Europos šalims reikėtų kuo daugiau kalbėti apie tolesnę Europos integraciją, apie dar stipresnį Šiaurės Atlanto aljansą.
Juk iš tiesų su Rusija Vakarai kalbasi iš galios pozicijos. O tai reiškia ne tik karinę ir ekonominę, bet ir moralinę galią.
Baltijos šalys turėtų ne gąsdintis, o rodyti visiems aplinkui, kad nebijo, kad Vakarai yra vieningi.
Pareiškimų, kurie gali skambėti kaip isteriški, reikėtų vengti – taip tik maitinami Kremliaus troliai“, – teigė L.Ragozinas.
„Rusijai svarbu, kad kaimynai bijotų ir isterikuotų – vidaus auditorija tokią žinią puikiai suvirškina.
Kremliui svarbu, kad kas nors Lietuvoje ir toliau vadintų Rusiją teroristine valstybe, kalbėtų apie „rusišką mentalitetą“, lygintų baltus su rusais, ukrainiečius su rusais.
Maskvoje visi patenkinti, kai kalbama būtent taip. Tai savotiška valiutų keitykla. Kremlius nuolat siekia, kad kita pusė būtų tokia pat primityvi, koks yra režimas“, – pridūrė rusas žurnalistas.
Kariuomenė – psichologinis ginklas
M.Galeotti, kalbėdamas su 15min, irgi nuogąstavo dėl gana netikėtų „Zapad 2017“ pasekmių. Jis nemano, kad Rusija ruošiasi pradėti karą su „gerokai galingesne“ NATO.
„NATO šalys Europoje, neskaitant JAV ir Kanados, turi daugiau karių nei Rusija. Taip, tie kariai nesėdi fronte, bet vis tiek...
Mano manymu, didžiausia „Zapad 2017“ grėsmė yra ne Rusijos invazija, o mūsų, Vakarų, panika. Kiekvieną kartą prieš panašias pratybas atsiranda žmonių, kurie puolę į paniką pradės svarstyti: pavojus toks didelis, kad geriau tartis su Putinu.
O to Putinas ir nori. Jis naudoja Rusijos kariuomenę kaip psichologinį ginklą“, – 15min tikino M.Galeotti.
Tiesa, analitikas mano, kad Baltijos šalims ar Lenkijai nuolat garsinti ir pūsti Rusijos keliamą grėsmę yra net protinga ir naudinga.
M.Galeotti: „Demokratinėse valstybėse paprastai nėra linkstama didinti mokesčių ir leisti vis daugiau pinigų kariuomenei. Taip elgiamasi tik pakankamai prigąsdinus žmones.“
„Man atrodo, kad efektyviausiai šį „O Dieve, mes – ant fronto linijos“ svertą išnaudoja Estija, kurios balsas Europoje ir NATO yra neproporcingai garsus. Aišku, kaltinti Baltijos šalių negalima – taip vykdoma politika.
Lenkija apie Rusiją kalba tarsi sakydama, kad pasauliui reikėtų ignoruoti faktą, jog politikai Varšuvoje išprotėjo“, – kalbėjo ekspertas.
M.Galeotti 15min taip pat teigė, kad kalbėti apie Rusijos grėsmę suinteresuota ir pati NATO. Mat šiaip jau Aljanso vadovybei labai nelengva įtikinti bloko nares Europoje skirti 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybai.
„Būkime atviri: tai nuvilia. Juk 2 proc. BVP nėra tiek daug. Tad jei manome, kad būtent toks gynybos finansavimas gyvybiškai svarbus Vakarų saugumui, Aljansui tiesiog reikia generuoti vis naujas baimes.
Demokratinėse valstybėse paprastai nėra linkstama didinti mokesčių ir leisti vis daugiau pinigų kariuomenei. Taip elgiamasi tik pakankamai prigąsdinus žmones“, – tvirtino M.Galeotti.
Pamirštamos nekinetinės priemonės?
M.Kofmanas mano, kad Rusija per pratybas norės parodyti, esą didelio konflikto atveju galėtų padaryti didelių nuostolių technologijų atžvilgiu kur kas pranašesniam priešininkui – JAV.
„Maskvoje dabar veikiama laikantis teorijos, kad Vakarams galimo konflikto kaina būtų per didelė, ir tokį įvaizdį norima išlaikyti“, – rašo analitikas, teigiantis, kad „Zapad 2017” nėra „nei gynybinės, nei puolamojo pobūdžio pratybos“, ir siūlantis ne jų bijoti, o iš pratybų pasimokyti.
„Jei ir reikėtų susirūpinti, tai tik praėjus mėnesiui ar dviem po pratybų. Rusijai kažką bandyti tokiu metu, kai NATO narės yra pasiruošusios blogiausiam scenarijui ir budrios, būtų nebūdinga.
Jei Maskva nuspręs surengti karinę provokaciją, tai nutiks, kai NATO narės bus nutarusios, kad Aljansas sėkmingai atgrasė Rusiją ir kad pratybos – jau seniai praeityje“, – pridūrė M.Kofmanas.
L.Ragozinas: „Putinas viską daro kreipdamasis į rusus, o ne ką nors užsienyje. Rusijos įtakos zona iš tiesų nesiplečia – juk režimui reikia išlaikyti apsuptos tvirtovės įvaizdį. O tokiu atveju būtina, kad ta zona po truputį trauktųsi.“
„Nemanau, kad režimas planuoja kokius nors didžiulius imperialistinius projektus ar agresiją – dabar V.Putinui 100 proc. rūpi tik vidaus įvykiai, potencialūs iššūkiai jo valdžiai“, – vis dėlto sako L.Ragozinas.
Anot 15min pašnekovo, Kremlius siekia perkelti politines įtampas Rusijoje į kitas šalis. Esą veiksmai Ukrainoje Maskvai tam ir reikalingi, kad milijonams rusų, kurie nori protestuoti, būtų parodyta, kas bus, jei jie protestuos.
„Putinas viską daro kreipdamasis į rusus, o ne ką nors užsienyje. Rusijos įtakos zona iš tiesų nesiplečia – juk režimui reikia išlaikyti apsuptos tvirtovės įvaizdį. O tokiu atveju būtina, kad ta zona po truputį trauktųsi“, – pridūrė L.Ragozinas.
M.Galeotti tuo metu siūlo Baltijos šalims ir visai Rytų Europai nepamiršti, kad Rusija aktyviai veikia daugelyje sričių, ne tik tradicinės karybos.
„Bijau, jog mes taip užstrigsime ties karine grėsme, kad pradėsime ignoruoti nekinetinius Rusijos vykdomo politinio karo elementus.
Finansavimo reikia ir žvalgybos bei kontržvalgybos tarnyboms, kurios kovoja su realiomis, o ne mitologizuojamomis grėsmėmis“, – teigė analitikas.
