Vos prieš trejus metus tuometis Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas desperatiškai mėgino įtikinti savo parlamento narius pritarti ketinimui vykdyti oro antpuolius prieš B. al-Assado režimą po to, kai Sirijoje buvo panaudotas cheminis ginklas. Tuo metu pilietinio karo pradžią nulėmusius antivyriausybinius protestus rėmęs Barackas Obama yra sakęs, kad cheminio ginklo panaudojimas Amerikai būtų ženklas, kad riba peržengta.
Vakarams pritrūkus ryžto, B. al-Assadas džiūgauja
Visos Britanijos ir Amerikos iliuzijos susidoroti su B. al-Assado režimu žlugo, kai D.Cameronas nesulaukė pritarimo parlamente, o B.Obama prarado savo šaltakraujišką ryžtą.
Nuo to laiko Sirijos prezidentas mėgaujasi gerokai sustiprėjusia savo pozicija, ypač po to, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dėl Vakarų neveiksnumo susiformavusią tuštumą Sirijoje nusprendė užpildyti savo karinėmis pajėgomis ir taip tik sustiprino esamą režimą.
Rusija savo įsikišimu pirmiausia siekė apsaugoti savo pačios karinius interesus Sirijoje – nemažų išteklių ji turi, pavyzdžiui, Sirijos Tartuso uoste. Tačiau šiuo žingsniu ji taip pat užtikrino B. al-Assado režimui labai reikalingą moralinį palaikymą, paskatinusį pastarąjį dar intensyviau kovoti dėl sukilėlių grupuočių užimtos teritorijos susigrąžinimo.
B. al-Assadas ir toliau netrukdomas prieš savo žmones naudojo cheminį ginklą. Kaip nurodo C.Coughlinas, dar praėjusią savaitę britų užsienio reikalų sekretorius Borisas Johnsonas peikė rusus, ragindamas juos pagaliau liautis teikus pagalbą B. al-Assado režimui, o dabar jam nebelieka nieko kita, kaip tik siūlyti Britanijos paramą S.Lavrovo ir J.Kerry suderėtoms paliauboms, kurios padės B. al-Assadui bent artimiausiu metu išlikti nepajudinamam.
Didžiausias bendras priešas – „Islamo valstybė“
Vis dėlto didžiausią nerimą kelia tai, kad Sirijos lyderis ryžtingai nusiteikęs atsikovoti visos šalies kontrolę. Šis jo užmojis gali pareikalauti dar daugiau kraujo ir taip jau karo nusiaubtoje šalyje.
Ar B. al-Assadui pavyks pasiekti šį tikslą, labai priklausys nuo Maskvos, pasak kurios, dabartinis jos siekis – susivienyti su JAV ir kitais koalicijos sąjungininkais, tokiais kaip Britanija, ir kartu stoti į kovą su „Islamo valstybe“.
Sutikdami bendradarbiauti su Rusija kovojant su „Islamo valstybe“, amerikiečiai veiksmingai užgesino visas, net ir pačias menkiausias, viltis pašalinti B. al-Assadą iš valdžios. Pavojus netekti posto Sirijos lyderiui kiltų tik tuo atveju, jei jis imtųsi vykdyti Maskvos interesams nepalankią politiką ir taip nuviltų savo rėmėjus rusus. B. al-Assadas pernelyg apdairus, kad taip suklystų, įsitikinęs C.Coughlinas.
Taigi Vakarams belieka pripažinti, kad B. al-Assadas ir rusai juos paprasčiausiai pergudravo. Vis dėlto, pasak apžvalgininko, verčiau jau Vakarai rūpintųsi tuo, kaip nugalėti „Islamo valstybę“, kuri jiems kelia kur kas didesnę tiesioginę grėsmę negu B. al-Assado iškamuoti alavitai.
Pažymėtina ir tai, kad bendradarbiavimas su Rusija padėtų spręsti kai kurias kitas (iš daugybės) Artimuosiuose Rytuose kylančias problemas, visų pirma – reaguoti į vis stiprėjančią sunitiškosios Saudo Arabijos ir šiitiškojo Irano santykių krizę.
Rusijos ir Irano santykiai Sirijos klausimu visada buvo šilti, net jei retkarčiais jų siekiai nesutapo. Pagrindinis Rusijos interesas Sirijos konflikte – apsaugoti savo karines bazes Tartuse ir Latakijoje, o Iranui svarbu – išlaikyti B. al-Assadą valdžioje, kad nenutrūktų ilgus metus puoselėta strateginė partnerystė su Damasku ir kad būtų išsaugoti ryšiai su Pietų Libane veikiančia organizacija „Hezbollah“.
Rusija viso labo gudrauja
Jei rusai randa bendrą kalbą su Iranu dėl Sirijos, nėra priežasties manyti, kad kitais šiam regionui svarbiais klausimais jie turėtų elgtis kaip nors kitaip. C.Coughlinas svarsto, kaip, pavyzdžiui, rusai įvertins agresyvią Teherano poziciją Rijado atžvilgiu tokiose šalyse kaip, pavyzdžiui, Jemenas, kuriame Irano revoliucinė gvardija aktyviai remia husių sukilėlius, kovojančius prieš demokratiškai išrinktą ir su Saudo Arabija šiltus santykius palaikančią šalies vyriausybę.
„The Telegraph“ apžvalgininkas vis dėlto pažymi, kad, prieš įsijaučiant į svarstymus apie tai, kiek naudos duos glaudesnis Rusijos ir Vakarų bendradarbiavimas, derėtų atminti, kad, kol Kremliuje karaliauja V.Putinas, rusai niekada nebus tikri draugai.
Rusijos bėda yra ta, kad, varžoma ryškaus nevisavertiškumo jausmo Amerikos atžvilgiu, ji nori būti laikoma pastarajai lygiaverte. V.Putinas bus didžiai pamalonintas, galėdamas Sirijos paliaubų fone pajusti, kad Rusijos ir Amerikos galios – vienodos. Tačiau taip bus tik dėl to, kad šiuo metu ir Vašingtonui, ir Maskvai svarbiausia pagrindiniu priešu įvardyti ne B.al-Assadą, o „Islamo valstybę“.
C.Coughlinas atkreipia dėmesį ir į tai, kad kitais klausimais, pavyzdžiui, dėl nuolatinio Rusijos kišimosi į Ukrainos ir kitų Rytų Europos šalių reikalus, Rusijos ir Vakarų pozicijos akivaizdžiai skiriasi. Pagrindinis Maskvos tikslas šiuose reikaluose – kaišioti Vakarams pagalius į ratus, visai kaip Sirijoje, kur V.Putino buvo gerokai pasistengta, kad B. al-Assadas išliktų nepaliestas. Kol padėtis nepasikeis, Rusija ir Vakarai nebus tikrais sąjungininkais.
