Šis draugas augo Taline tais laikais, kai valdžia dar priklausė Kremliui, tačiau per suomių televiziją, kurią pasistengus buvo galima „pasigauti“, galėjo žiūrėti amerikietiškas muilo operas. Kaip TV serialas „Dalasas“ gaivino akis, ištroškusias glamūro, taip švelni paslapčia įsivežto tualetinio popieriaus skiautelė glostė sovietinio „švitrinio popieriaus“ nudraskytą užpakalį. Baltijos šalių gyventojai pernelyg aiškiai matė tai, ką galėjo turėti, bet neturėjo, todėl nepajėgė tiesiog susitaikyti su komunizmo atneštu nepritekliumi, rašo R.Behras.
Etiketė prilipo
Atrodo, kad viskas buvo labai seniai, nes tai ir buvo seniai. Pasibaigus Šaltajam karui prasidėjęs persitvarkymas dabar jau trunka beveik tiek pat, kiek ir pati konfrontacija. Berlyno sienos nebėra ilgiau, negu kad ji stovėjo. Labai puikiai Šaltojo karo laikotarpio skonį politine prasme supranta tie, kurie tuo laikotarpiu gyveno. O tiems, kurie gimė vėliau, jį suvokti nepaprastai sunku. Ta žmonių karta, kuri šiandien užima daugumą įtakingų postų Vakarų valstybėse, labai gerai žino, ką reiškia būti Vakarais. Jų vaikų supratimas apie tai jau kur kas miglotesnis, o anūkai apie tai apskritai nenutuokia.
Terminas „Vakarai“ – ganėtinai problemiškas, teigia apžvalgininkas. Pernelyg dažnai jis vartojamas kalbant bendrai – apie demokratiją, civilizuotumą ir odos baltumą. Tačiau tuometės strateginės konkurencijos, kurios epicentre – Berlynas, kontekste terminas „Vakarai“ buvo taikomas vienai konkrečiai pusei. O etiketė taip ir prilipo.
Pasak R.Behro, atgimsta įprotis politinę vertę matuoti pagal trukmę. Prie to reikšmingai prisideda ir Vladimiro Putino neosovietinė valdysena, ir tai, kad buvusiose Varšuvos pakto šalyse valdžią į savo rankas ima populistai. Lenkų partijos „Teisė ir teisingumas“ ir į nacionalizmą linkusio vengrų ministro pirmininko Viktoro Orbano elgesys leidžia geriau suprasti liberalaus „vakarietiško stiliaus“ idėją. Tokie dalykai, kaip piliečių laisvės, užtikrinamos nepriklausomų teismų, laisva žiniasklaida ir valstybės nevaržomos opozicinės partijos, pamažu darosi nebeaktualūs.
Privilegijuotųjų klubas
2004-aisiais stojant į Europos Sąjungą, Lenkijai ir Vengrijai buvo keliami aukščiausi politinio pliuralizmo reikalavimai. Susitarimas buvo toks: liberali reforma mainais už kelialapį į aukščiausiąją ekonomikos lygą. Kelionė buvo numatyta tik į vieną pusę. Dabar, matydamos savo rytines kaimynes grįžtant prie senų įpročių, nuosaikesnės ES šalys pradeda nerimauti.
Europos Komisija turi galios sudrausminti nares, nesilaikančias pamatinių ES vertybių. Reaguodama į Lenkijos išpuolius prieš teismų sistemos nepriklausomumą, ji pasirūpino, kad Lenkijai būtų pritaikytos atitinkamos Sutarties nuostatos. Tačiau nuo griežtesnių sankcijų – sustabdyti finansavimą ar suvaržyti balso teisę – susilaikyta, siekiant, kad neįsižiebtų lenkų nacionalistų pyktis ir Varšuva dar labiau neatitoltų nuo demokratijos, rašo straipsnio autorius.
Tuo metu Austrijai tokios cenzūros pavyksta išvengti, nepaisant, kad praėjusį mėnesį prie šalies valdančiosios koalicijos prisijungė kraštutinei dešinei atstovaujanti Laisvės partija. Kai ta pati partija, kurios šaknys siekia nacių aparatą, į valdžią Austrijoje atėjo 2000-aisiais, ES pakraupo ir iškart ėmėsi sankcijų. Taip siekta užkirsti kelią ekstremizmo plitimui. Laisvės partija tuomet buvo už priimtinumo ribų. Bet ribos pasislinko.
R.Behras pastebi, kad Laisvės partijos lyderis ir dabartinis šalies vicekancleris Heinzas-Christianas Strache, nors ir nėra Marine Le Pen ar Nigelo Farage`o tipo euroskeptikas, vis dėlto vadovauja partijai, besilaikančiai ypač agresyvios pozicijos islamo atžvilgiu. Tačiau Austrija yra jau minėtiems „Vakarams“ priklausanti ES valstybė, ir šis neoficialus jos viršumą liudijantis statusas užtikrina jai tam tikras privilegijas. Būdama privilegijuota klubo narė, ji gali sau leisti valdžioje turėti ksenofobų.
„Vakarų“ idėjos parodija
JAV prezidentas daro parodiją iš minties, kad Vakarai – tai moralinio autoriteto viršūnė.
Štai, teigia apžvalgininkas, priartėjome ir prie Donaldo Trumpo. JAV prezidentas daro parodiją iš minties, kad Vakarai – tai moralinio autoriteto viršūnė. Taip, jo despotiškus pareiškimus saugiai neutralizuoja įstatymai (mažesnės valstybės su tuo taip paprastai, ko gero, nesusidorotų). Tačiau, kita vertus, ar ne apie sistemos nuopuolį byloja didžiavimasis tuo, kad ji galimai atlaikys parsidavėliško nepotistinio maniako išpuolius? Anksčiau Amerikos tikslai siekė aukščiau konstitucinės kleptokratijos, teigia autorius.
Tokiomis sąlygomis daug kam gali nesunkiai pasimiršti, kad vakarietiškasis modelis vis dar yra geriausias buriant žmones į taikias, klestinčias bendruomenes. Liberaliosios demokratijos privalumus joje gyvenantys žmonės dažnai suvokia kaip savaime suprantamus, tačiau kiti tai mato kitaip.
Milijonai balsuoja kojomis, migruodami tarp žemynų dėl geresnio gyvenimo. Ir nors toks judėjimas laikomas demokratinės visuomenės laimėjimų vaisiumi, politikoje šis reiškinys dažniausiai įvardijamas kitais žodžiais. Pasirodo, kad nuo idealizmo, įkvėpto sienų griūties, iki visiško nusivylimo ir „Brexit“ tilto pakėlimo – vos viena karta.
Kapitalizmas dabar jau visur
Šaltojo karo metais būti „Vakarais“ buvo gerai dėl materialaus pranašumo prieš kitą, uždarąją, pusę. Pasak R.Behro, tais laikais, kai jo draugas estas, žiūrėdamas į Vakarus, varvino seilę, galimybė matyti savo nelaimėlius bičiulius iš arti vakariečius vertė jaustis ypatingais. Ir nors moralinė dingstis siekti išsivaduoti iš komunistinio režimo buvo laisvės troškimas, Sąjungos baigtį visų pirma nulėmė ekonominė režimo griūtis. Žinoma, pažymi autorius, šie du dalykai buvo susiję. Kitaminčių persekiojimas, jo nuomone, tebuvo valstybės išteklių švaistymas. Verslas buvo draudžiamas, todėl lindo į pogrindį, o tai savo ruožtu skatino plėtotis korupcinius ryšius ir paminti teisinės valstybės principus.
Dabar, kai demokratinėse valstybėse ima kilti neliberaliosios jėgos, liberalizmo rėmėjams nebepakanka retorinių priemonių, kurios galėtų padėti jiems apginti savąsias pozicijas. Nebėra Rytų bloko, pavydžiai žvelgiančio pro tvorą, todėl nebėra ir pagrindo teigti, kad Vakarų metodai yra geresni, mano R.Behras. Tvoros nugriautos, o tie, į kuriuos Vakarai kadaise žiūrėjo su gailesčiu, dabar tėra įsibrovėliai, grobstantys ir taip negausius išteklius. Nors Britanija, JAV ir Vakarų Europa tebėra turtingiausios pasaulyje, milijonams ten gyvenančiųjų nėra saldu. Jie jaučiasi nesaugūs, nuskriausti ir apgauti.
Vakarai vis dar rodo geriausią televiziją ir gamina švelniausią tualetinį popierių, rašo apžvalgininkas. Tačiau tai, pasak jo, niekada nebuvo nepaneigiamas argumentas norėti liberalios demokratijos. Tai tebuvo reklama to kažko, kas buvo vadinama „Vakarais“. Tačiau dabar produktas, parduodamas tokiomis sąlygomis, nebeegzistuoja.
