155-asis Ispanijos konstitucijos straipsnis Madridą įgalina visiškai perimti Katalonijos finansų, policijos, žiniasklaidos kontrolę ir daugiausia pusei metų apriboti regiono parlamento galias. Per šešis mėnesius turi būti surengti nauji regioniniai rinkimai.
Vis dėlto, kaip rašo ispanų leidinys, tokiu sprendimu anksčiau niekuomet nebuvo pasinaudota. Nėra aišku, ar 155 straipsnis veiks: tiek dėl aktyvaus ir pasyvaus pasipriešinimo iš Katalonijos valdžios pusės, tiek dėl trumpo laikotarpio (šešių mėnesių). Todėl tai yra pavojinga pozicija Ispanijos vyriausybei priešiškoje teritorijoje, kurioje turi būti atkurtas Ispanijos teisėtumas.
1. Aktyvus pasipriešinimas. C.Puigdemont'o ir jo komandos diktuojamas pasipriešinimas gali būti daugiau ar mažiau teatrališkas, šių pareigūnų nušalinimas ir pakeitimas palyginti nesudėtingas. Tikroji problema yra pasipriešinimas, kuris galėtų kilti iš kitų viešojo sektoriaus darbuotojų – pradedant vadovybe, baigiant eiliniais.
Regioninės televizijos stoties „TV3“, Katalonijos radijo, Katalonijos naujienų agentūros žurnalistai jau konstatavo, kad jie nesilaikytų taisyklių. Švietimo įstaigos, tarp kurių ir mokymų sąjunga UTSEC pareiškė, kad jie planuoja nepaisyti 155-ojo straipsnio ir net esą žada atleisti kai kuriuos skyrius, kurie laikytųsi 155-ojo straipsnio primestų nuostatų. Sąjunga tvirtino, kad nepripažįsta „užgrobiančios valstybės teisėtumo“.
17 tūkst. pareigūnų, tarp kurių ir Katalonijos regiono policijos pajėgos „Mossos D'Esquadra“, pozicija lieka aiški. Nepaklusnumui nėra vietos policijos pajėgose. Tad pastarųjų pozicija yra ta, kad jie bus lojalūs bet kokiam naujam vadovui, paskirtam Madrido. Vis dėlto spalio 1 d. įvykęs referendumas yra beprecedentis, atskleidęs Katalonijos regiono policijos pajėgos „Mossos D'Esquadra“ neveiksnumą gyventojus sulaikant nuo balsavimo, kurį Madridas laiko nelegaliu. Ir tai nėra optimizmo ženklas. Taip pat reikėtų pažymėti, kad santykiai tarp „Mossos D'Esquadra“, Ispanijos nacionalinės policijos bei Civilinės gvardijos santykiai yra labai įtempti.
2. Pasyvus pasipriešinimas. Neturėtų būti didelių demonstracijų ar maišto, kuriuo būtų siekiama sužlugdyti planus dėl 155-ojo straipsnio. Katalonijos administracija turi 200 tūkst. darbuotojų ir keturis dešimtmečius dirbo tam, kad taptų savarankiška sistema.
Ispanijos vicepremjerė Soraya Saenz de Santamaria pareiškė, kad ji nori matyti nepaklusnius darbuotojus atleistus arba sulaukusius sankcijų, tačiau yra daugybė būdų paralyžiuoti regioną be atvirų nusikaltimų vykdymo. Taip yra ne vien dėl Katalonijos administracijos – ji patektų į aklavietę suirutės metu – tačiau ir dėl to, kad nėra žmogiškųjų išteklių, kurie pakeistų tuos, kurie yra „aiškiai arba netiesiogiai neteisėti“.
3. Laiko faktorius. Opozicija privertė M.Rajoy pažadėti, kad laiko rėmai 155-ajam straipsniui bus šeši mėnesiai. Taip buvo padaryta tam, kad būtų užtikrinta, jog intervencija bus trumpa, tokiu būdu leidžiant Katalonijos ir Ispanijos žmonėms nurimti.
Vis dėlto trumpas laiko tarpas padaro primestą administraciją dar mažiau perspektyvią. Aukščiausių pareigūnų pakeitimas pareikalaus administracinių procesų komplekso. Vienintelis būdas įgyvendinti 155 straipsnį per šešis mėnesius su rinkimais regione kaip tikslą, būtų tik tuomet, jei Katalonijoje lojali administracija būtų pasirengusi efektyviems pokyčiams. Tačiau realybė, panašu, yra visai kitokia.
4. Ispanijos valstybės Katalonijoje neegzistavimas. Didžiausia M.Rajoy problema yra faktas, kad Ispanijos valstybė yra praktiškai jau neegzistuojanti Katalonijoje. Tai struktūrinė problema. Tik 9 proc. viešojo sektoriaus darbuotojų Katalonijoje palaiko nacionalinę administraciją. Palyginti –Valensijoje – 16 proc., Andalūzijoje – 19 proc., Madride – 39 proc. Kaip aiškina Andresas Betancoras iš Pompeu Fabra universiteto Barselonoje, Ispanijos valstybės buvimas regione yra „likutinis ir simbolinis“.
5. Ispanijos valstybės nesaugumas. Ispanijos valstybės galia yra labiau mitas nei realybė. Katalonijos krizės akivaizdoje, valstybė atsidūrė situacijoje, kai kilusi valdžios ir funkcijų krizė.
Taip yra dėl galių perkėlimo į regionus ir privatizavimo politikos. Valstybė negali aktyvuoti gelbėjimo plano Katalonijoje be likusios dalies šalies, ir jos pačios administracija kenčia dėl to. Nors papildomų policijos pajėgų į Kataloniją siuntimas nekelia rizikos likusiai Ispanijos daliai.
