Dabartinę Europos Sąjungą suformavo pastangos po Antrojo pasaulinio karo atnešti žemynui taiką, kurioms vadovavo Prancūzija ir Vokietija.
Tačiau politinė ir ekonominė sąjunga, įsteigta 1957 metų kovą pasirašyta Romos sutartimi, kurios metines lyderiai minės šią savaitę, dabar daugeliu atžvilgiu yra mažiau vieninga nei kada nors yra buvusi.
Nesutariama dėl migracijos, populizmo ir ekonomikos, nerimaujama dėl Bendrijos vietos pasaulyje ir ateities po „Brexit“.
Nors ES „tėvas“ Jeanas Monnet suformulavo mantrą, kad Europa bus nukalta per krizes, dabar nuogąstaujama, kad Bendrija galbūt yra mirtinai nusilpusi.
„Ši mantra – pastaraisiais metais jos nebegirdėdavai Briuselio burbule“, – sakė Stefanas Lehne iš užsienio politikos studijų centro „Carnegie Europe“.
„Yra ne tik viena didelė krizė, bet ir įvairūs labai sunkūs ir komplikuoti iššūkiai, ir galvoju, kad tai viską keičia“, – naujienų agentūrai AFP sakė S.Lehne.
Pasak jo, labiau tikėtina, kad ES galiausiai nebeliks jos dabartine forma, kad ji taps „dar laisvesne sąjunga“, o ne glaudesne, kaip numatė ES sutartys.
„Šventoji Romos imperija“
„Kartais pagalvoju apie Šventąją Romos imperiją, kuri toliau egzistavo šimtus metų po to, kai tam tikra prasme mirė politiškai“, – pridūrė jis.
ES lyderiai šeštadienį Romoje turi pritarti „skirtingų greičių“ Europai, ir tai sudarys sąlygas kai kurioms šalims tęsti bendradarbiavimą, kitoms šalims nesidedant prie didesnės integracijos iniciatyvų. Vis dėlto kai kas tai vadina lėtu irimu.
Daug metų galvas smėlyje slėpę Europos lyderiai pagaliau pripažino, kad susiduriama su egzistencine krize.
Naujasis Europos Parlamento pirmininkas Antonio Tajani šią savaitę sakė, kad „Europos projektas dar niekada neatrodė taip nutolęs nuo žmonių, kaip atrodo dabar“.
Tačiau kuo šiandienos krizės skiriasi nuo tų, kurias blokas, tuomet vadintas Europos ekonomine bendrija, išgyveno savo ankstyvaisiais metais?
7-ajame dešimtmetyje buvo „tuščios kėdės krizė“, kai generolo Charleso de Gaulle'io vadovaujama Prancūzija blokavo sprendimų priėmimą, ir Ch.de Gaulle'o kartotas „ne“ Didžiosios Britanijos įstojimui.
Rimti 8-ojo dešimtmečio iššūkiai buvo naftos krizė ir referendumai dėl sutarčių.
Vis dėlto Europa sugebėjo pergalingai pakilti po Šaltojo karo ir pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje sparčiai plėtėsi.
Ji taip pat įgyvendino svarbius projektus – pavyzdžiui, įsivedė eurą ir įkūrė Šengeno erdvę – bet įtampa dėl šių didelių pasiekimų dabar vis labiau drasko Bendriją.
„Krizės, su kuriomis susiduriame šiandien, iš esmės kelia klausimų dėl Europos projekto prasmės, – sakė Fredericas Allemand'as iš Liuksemburgo universiteto. – Taika akivaizdžiai tebėra pagrindinis fasadas, bet, išskyrus tai, kokio socialinio ir ekonominio modelio mes norime Europoje?“
Daug metų galvas smėlyje slėpę Europos lyderiai pagaliau pripažino, kad susiduriama su egzistencine krize.
„Kapanojimasis“
Ypač pastarasis dešimtmetis nešė nesėkmę po nesėkmės. Po 2007–2008 metų finansų krizės augimas tebėra lėtas, o nedarbas – didelis. Euro zonos skolų krizė kone išvarė Graikiją, o Vokietijos propaguojamas taupymas paliko daug kartėlio.
Europai taip pat nepavyko sustabdyti kraujo liejimo Sirijoje ir konflikto Ukrainoje, keliančių įtampą tarp Europos ir Rusijos, o virtinė islamistų teroro atakų pakeitė saugumo aplinką.
Tuo tarpu 1,4 mln. prieglobsčio prašytojų banga 2015 ir 2016 metais, kurią didele dalimi sukėlė Sirijos karas, suardė ES solidarumo fasadą; Rytų Europa dėl atvykstančių migrantų srauto kaltina Vokietijos atvirų durų politiką.
„Niekada anksčiau mūsų sąjungoje nemačiau tokio susiskaldymo ir tiek mažai sanglaudos“, – pernai sakė Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris.
Daugelis Briuselyje viliasi, kad vienybė per derybas dėl „Brexit“ ir aiškumas po svarbių rinkimų Prancūzijoje bei Vokietijoje padės iki 2017 metų pabaigos sutelkti dėmesį.
Tačiau jau nesutariama, kas bus po to.
Kai kurie nori akcentuoti gynybą, ypač tvyrant abejonėms dėl naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo įsipareigojimų transatlantiniams sąjungininkams, kiti –ekonomiką, o treti, ypač buvusiuose sovietiniuose rytuose, nusistatę prieš didesnę integraciją.
Tačiau dauguma vis tiek norės išlaikyti pastarųjų 60 metų laimėjimus, sakė Gento universiteto profesorius Hendrikas Vosas.
„Tai nėra veiksmingiausias ir gražiausias būdas išbristi iš pelkės, bet iš jos galima išbristi kapanojantis – ir taip veikia ES“, – sakė jis.
