Jau dvylika metų Vokietijos kanclerės pareigas einanti A. Merkel istorijos knygose bus minima kaip viena iškiliausių šalies lyderių. Šiandien Vokietija turi daugiau įtakos – tiek ekonominės, tiek politinės – nei bet kuriuo kitu pokario eros laikotarpiu ir yra gerbiama vidutinės svorio kategorijos pasaulinės politikos veikėja.
Europos Sąjungoje dominuoja Berlynas. A. Merkel pastangomis, žinoma – visų pirma orientuotomis į Vokietijos interesus, Europos Sąjunga Vokietijai naudinga labiau negu bet kuriai kitai šaliai, teigia autorius. Deja, dabartinė Europa apimta krizės, ir ES yra labiau susiskaldžiusi negu bet kada anksčiau nuo pat jos įkūrimo prieš šešis dešimtmečius.
Vokiška Europos Sąjunga ar europietiška Vokietija?
Kaip palankiai A. Merkel, kaip įtakingos Europos valstybės politikės, nuopelnai bus vertinami už Vokietijos ribų, priklausys nuo to, ar jai kartu su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu pavyks reformuoti sudėtingoje padėtyje atsidūrusią Europą. Tai būtų esminis žingsnis, kuris padėtų išgydyti daugelį žemyno ligų, įskaitant migraciją, kraštutinės dešinės populizmą ir ekonominį nestabilumą, mano P. Hockenos.
Dabar smalsu, rašo straipsnio autorius, ar po savęs kanclerė paliks vokišką Europos Sąjungą, t. y. pagal Vokietijos priesakus nukaldintą ES, pasiruošusią tarnauti Vokietijos interesams, ar europietišką Vokietiją – valstybę, kuriai jos pačios gerovė būtų neatsiejama ir visiškai priklausoma nuo jos europinių partnerių gerovės.
Būtent pastaroji, P. Hockenos nuomone, turėtų būti A. Merkel siekiamybė. Ir tikrai, kanclerė neseniai patvirtino, kad yra pasirengusi dirbti ranka rankon su E. Macronu, idant ES vėl atsistotų ant kojų. Tačiau A. Merkel, nepriklausanti sparnuotomis vizijomis garsėjančių politikų kategorijai, dar nėra atskleidusi savo ketinimų, susijusių su Europos reforma. Jos rinkimų kampanija, pasak autoriaus, apskritai nepasižymi praktiniu turiniu.
Suprantama, ji suvokia, jog tam, kad ES galėtų tarnauti Europos kaip visumos interesams, Vokietijai tektų atsisakyti tam tikrų savo privilegijų, tačiau akivaizdu ir tai, kad konservatyvieji Vokietijos rinkėjai tokiai jos pozicijai nepritartų.
Kad ir kaip ten būtų, Vokietijai teks eiti į kompromisą, įsitikinęs P. Hockenos, ir tai turi būti daroma kuo greičiau. Dauguma ekonomistų sutaria: norint, kad Europoje funkcionuotų bendra valiuta, būtina visavertė pinigų sąjunga, kurioje jos narių pinigai ir fiskalinė politika būtų tampriai persipynę tarpusavyje. Principas „vienas už visus ir visi už vieną“, kuriuo derėtų vadovautis euro zonoje, reiškia, kad turi būti sukurti mechanizmai, užtikrinsiantys, kad stipriausiosios valiutų sąjungos narės, tokios kaip Vokietija, gaunančios daugiausia naudos iš šios sąjungos egzistavimo, būtų atsakingos už silpniausiąsias – tokias, kurių gerovė mažai tepriklauso nuo kredito palūkanų normų ir euro vertės.
Dalis vokiečių, žinoma, sakytų, kad Vokietija jau ir taip nemažai nuolaidžiauja – kaip antai kai po 2008–2009 m. finansų krizės smuko Pietų Europos valstybių ir Airijos ekonomika. Vis dėlto, kaip pažymi autorius, Berlynas niekada taip ir nesiryžo laiduoti už silpnesniųjų ekonomikų skolas, nors normaliai veikiančioje pinigų sąjungoje tai turėtų būti lyg ir savaime suprantama.
Kanclerės A. Merkel konservatoriai aiškiai pasisako prieš bet kokius nukrypimus nuo Vokietijos inicijuotų griežtų taupymo priemonių ir griežtos fiskalinės politikos. Berlyno teigimu, taip geriausia visai Europai (nors įrodymai rodo ką kita).
Taigi, kaip ir buvo galima numanyti, Vokietija atkakliai laikosi savo pozicijos ir nepritaria nei žemoms palūkanų normoms, nei kitoms ekspansinėms priemonėms, kurios galėtų paskatinti investicijas ir padėti likusiai Europai išbristi iš recesijos lygiai taip, kaip kad padarė pati Vokietija.
E. Macronas gali padėti A. Merkel pelnyti papildomų taškų
P. Hockenos įsitikinimu,E. Macronas supranta, kas pastatyta ant kortos ir – bent iš dalies – ką reikėtų daryti, ir tai, pasak jo, yra absoliučiai geras ženklas. Prancūzijos prezidentas nusiteikęs siekti didesnės socialinės ir fiskalinės konvergencijos pinigų sąjungoje, ir tai leidžia manyti, kad jo pasirinkta kryptis – teisinga.
Jis iškėlė mintį, kad euro zona galėtų turėti savą finansų ministrą ir bendrą biudžetą, iš kurio būtų finansuojamos augimą skatinančios investicijos sunkumų patiriančiose euro zonos šalyse. Be kita ko, kaip kad E. Macronas leidžia suprasti, šiuo tikslu būtų galima ir skolintis (bet kokios kalbos apie galimas naujas skolas Vokietijai iki šiol buvo griežtas tabu).
Maža to, Prancūzijos prezidentas nori dar ir atskiro euro zonos parlamento, kuriame būtų sprendžiami euro zonai aktualūs klausimai. Po Vokietijoje įvyksiančių rinkimų jis teigia pateiksiantis „tuziną“ pasiūlymų dėl euro zonos.
Visai nebūtina, kad ši reformų darbotvarkė išplauktų iš A. Merkel vaizduotės, rašo P. Hockenos. Pasak jo, jai pakaktų tik išlaukti reikiamo momento ir laiku į visą šį reikalą įtraukti savo partiją. Atsižvelgiant į tai, kad kalbama apie konservatorius, tai jau ir taip būtų nemažas laimėjimas. Kita vertus, ji jau ir anksčiau yra skleidusi idėjas, nesiderinančias su krikščionių demokratų įsitikinimais: dėl branduolinės energijos, minimalios algos, imigracijos ir kt., ir jai tai pavykdavę. Pasirinkusi tinkamą koalicijos partnerį, ji ir vėl tai sėkmingai padarytų, rašo straipsnio autorius. „Mes nesvyruosime, – sakė ji, Paryžiuje su E. Macronu kalbėdamasi apie euro zoną. – Vėliau šiais metais bus imtasi tolesnių veiksmų.“
Tačiau euras – ne vienintelė ES bėda. Visą Sąjungą šiuo metu yra apėmusi pasitikėjimo valdžia krizė, nulėmusi jos populiarumo nuosmukį ir kraštutinių – tiek kairės, tiek dešinės – euroskeptiškųjų partijų iškilimą. „Brexit“– tik vienas iš nusivylimo susiklosčiusia padėtimi padarinių. Turint galvoje, kiek daug nacionalinių galių yra perduota Briuseliui, nereikėtų pernelyg stebėtis, kad kitose Europos valstybėse, ypač Vidurio Europoje, demokratijos deficitas taip pat stipriai juntamas. Vis dėlto daugelis Vakarų Europos šalių integraciją norėtų paspartinti.
Europa – ant didelių pokyčių slenksčio
Struktūrinės ES problemos yra tokios didelės, kad išspręsti jų, ko gero, nepavyks tol, kol nebus iš esmės pertvarkyti pagrindiniai jos įstatai ir institucijos. Tačiau tam reikėtų atlikti ir tam tikrus ES steigimo sutarčių pakeitimus, kuriems turėtų pritarti visų 28 ES valstybių narių įstatymų leidėjai. P. Hockenos manymu, A. Merkel labai gerai supranta, kad valstybių narių požiūriai per daug skirtingi, kad tokio masto ES sutarčių pokyčiai būtų įmanomi.
Taigi A. Merkel ir E. Macronas veikiausiai sieks vadinamosios dviejų greičių Europos Sąjungos, kurioje vienos šalys į priekį tam tikrose srityse (pavyzdžiui, gynybos ar Europos nedarbo draudimo) žengtų sparčiau, o kitos į procesą galbūt įsitrauktų ir labiau pažengusias šalis pasivytų kada nors vėliau.
Euro zona, kuriai šiuo metu priklauso 19 valstybių narių, galėtų būti vienas iš tokios kelių greičių Europos pavyzdžių. Vis dėlto esama pasipriešinimo ir tokiam požiūriui. Mažesniosios ES šalys, tokios kaip Lenkija, Vengrija ar Slovakija, baiminasi, kad, Europą padalijus į atskiras greičių zonas, jos nebeturėtų galimybės dalyvauti sprendžiant visus svarbius klausimus.
A. Merkel turės įtikinti vokiečius, kad jiems bus gerai, kai visai ES bus gerai, net kai visais kitais atžvilgiais Vokietijai tai kainuos. Būtent tai buvo pokario (Vakarų) Vokietijos sėkmės paslaptis ir būtent tai paruošė dirvą Vokietijos susivienijimui 1990-aisiais.
Europos Sąjunga dabar stovi lemiamoje kryžkelėje, o europietiška Vokietija turi daug galių padaryti taip, kad kelias, kuriuo ji pasuks, būtų teisingas. P. Hockenos įsitikinimu, viską galų gale nulems tai, ar A. Merkel įtikės, kad šiomis galiomis pasinaudoti – būtina.
