JAV ir jos sąjungininkės sėkmingai priėmė XX a. Europai kilusį iššūkį ir sugebėjo išvengti karo. Tačiau tam, kad pasiektų panašią sėkmę Rytų Azijos regione, D.Trumpas turi įtikinti Xi Jinpingą Šiaurės Korėjos atžvilgiu pradėti taikyti kitokią politiką.
Kai JAV ir Sovietų Sąjunga tapo konkurentėmis po Antrojo pasaulinio karo, kiekviena iš šalių turėjo pakankamai atgrasymo priemonių. Sovietų Sąjunga turėjo (arba bent jau buvo plačiai manoma, kad turėjo) didelį pranašumą nebranduolinių pajėgų srityje ir tas pajėgas Kremlius galėjo panaudoti, kad užkariautų Vakarų Europą. JAV, turėdama branduolinio ginklo monopolį, galėjo iš bazių Europoje surengti branduolinę ataką prieš Sovietų Sąjungos teritoriją.
Po to, kai 1957 m. sovietai paleido dirbtinį žemės palydovą, tapo aišku, kad Sovietų Sąjunga greitai bus pajėgi smogti branduolinį smūgį JAV teritorijai, ir tai privertė suabejoti JAV atgrasymo priemonių efektyvumu. Kiek buvo tikėtina, kad, reaguodama į išpuolį prieš Vakarų Europą, JAV būtų pradėjusi karą su Sovietų Sąjunga ir taip išprovokavusi branduolinį smūgį prieš savo teritoriją? JAV ir jos sąjungininkės turėjo keturis galimus šios naujos didelės problemos sprendimo būdus: prevenciją, gynybą, ginklo platinimą ir atgrasymą.
Prevencija – ataka prieš Sovietų Sąjungos branduolinių ginklų arsenalą – būtų lėmusi Trečiojo pasaulinio karo pradžią, o tai buvo nepriimtina. Didėjant Sovietų Sąjungos branduoliniam arsenalui, JAV valdžiai teko atsisakyti priešraketinės gynybos – atsižvelgiant į tai, kad ji nepadėtų apsaugoti nuo visų branduolinių raketų, buvo nuspręsta, kad bus saugiau, jei nė viena šalis nemėgins kurti gynybos nuo balistinių raketų sistemos. Todėl JAV prezidento Richardo Nixono administracija 1972 m. su Sovietų Sąjunga pasirašė Antibalistinių raketų sutartį, kuria tokios sistemos iš esmės buvo uždraustos.
Trečiasis variantas – valstybės, kurioms gali grėsti pavojus, pačios įsigyja branduolinį ginklą – buvo pagrįstas prielaida, kad tokios šalies valdžia būtų pasirengusi panaudoti tokį ginklą tik siekdama apginti savo šalį. Prancūzijos prezidentas Charlesas de Gaulle'is pasitelkė tokią logiką, kad pateisintų šalies branduolinio ginklo programą, nors jis turėjo ir kitų priežasčių siekti, kad Prancūzija taptų „branduolinio klubo“ nare. Tačiau, vadovaujantis tokia logika, Vakarų Vokietijai taip pat reikėjo branduolinio arsenalo; o atsižvelgiant į Vokietijos XX a. istoriją, niekas (ir jau tikrai ne patys vokiečiai) to visiškai nenorėjo.
Tad Vakarai nusprendė įtvirtinti status quo – JAV ėmė stiprinti savo atgrasymo politiką Europoje, viešai ir dažnai skelbdama, kad iš tiesų stotų ginti savo sąjungininkių, nepaisant pavojaus, kad tai galėtų paskatinti išpuolį prieš jos pačios teritoriją. Siekdamos patvirtinti savo ryžtą, JAV dislokavo branduolinį ginklą Europos žemyne, taip pat karines pajėgas prie fronto linijos Vokietijoje; pastaroji priemonė buvo tarsi tam tikras saugiklis, nes, jei komunistinės šalys būtų pradėjusios puolimą prieš tokias pajėgas, JAV įsitraukimas į karą būtų buvęs neišvengiamas. Tokia strategija buvo veiksminga – kad ir kas tai lėmė, tačiau Sovietų Sąjunga prieš Vakarus nesurengė jokio išpuolio.
Dėl Šiaurės Korėjos branduolinio ginklo programos kyla grėsmė, kad nusistovėjusi pusiausvyra bus pažeista, nes režimas įgytų sugebėjimą šiuo metu išbandomomis ilgojo nuotolio balistinėmis raketomis surengti išpuolį prieš JAV Vakarų pakrantę; o tokia perspektyva verčia iš naujo užduoti seną klausimą: ar JAV rizikuotų netekti Los Andželo, kad apgintų Seulą? JAV ir jos sąjungininkės Azijoje turi keturis galimus variantus, kaip ir Atlanto aljansas prieš 60 metų.
Jos gali pamėginti susitaikyti su tuo, kad Šiaurės Korėja turi tolimojo nuotolio branduolinių raketų, ir pasikliauti atgrasymo priemonėmis. Tokiu atveju taika ir milijonų amerikiečių saugumas priklausytų nuo 33 metų Šiaurės Korėjos diktatoriaus – žmogaus, pagarsėjusio tuo, kad įvykdė mirties bausmę ne vienam šeimos nariui ir artimam bendražygiui, – išminties ir racionalumo.
Pasitraukusios iš Antibalistinių raketų sutarties, JAV jau pradėjo dislokuoti priešraketinės gynybos sistemas, taip tikėdamosis, kad galės apsisaugoti nuo nedidelio masto branduolinio puolimo (tačiau ne nuo tokio plataus masto puolimo, kokį gali surengti Rusija). Šis variantas taip pat yra labai rizikingas. Didėjant Šiaurės Korėjos branduoliniam arsenalui, priešraketinės gynybos veiksmingumas sumažės. Netgi vienas branduolinis sprogimas JAV, Pietų Korėjoje ar Japonijoje būtų tikra katastrofa.
Tačiau Rytų Azijos regionas, kuriame kelios šalys turėtų branduolinį ginklą, greičiausiai nebūtų stabilesnis. Kitaip nei Europoje per Šaltąjį karą, regione atsirastų ne dvi, o kelios branduolinės galybės. Kai kurios iš jų nebūtų pajėgios užtikrinti „garantuoto sunaikinimo“, t.y., nesugebėtų atlaikyti branduolinio smūgio ir suduoti triuškinamą smūgį užpuolėjui. Neturėdama tokių galimybių, branduolinė valstybė turėtų daug daugiau paskatų, nei JAV ir Sovietų Sąjunga, smogti pirma, jei ji įtartų, kad ją ruošiasi pulti.
Beveik visą kurą ir maistą Šiaurės Korėja gauna iš kaimyninės Kinijos. Tačiau, nepaisant Kinijos pasipriešinimo Šiaurės Korėjos branduolinei programai ir skeptiško požiūrio į Kimų dinastiją, Kinijos valdžia iki šiol vengė daryti spaudimą ir grasinti nutraukti gyvybiškai svarbių produktų tiekimą Šiaurės Korėjai. Kinija labiau bijo, kad Kimo vadovaujamas režimas gali žlugti, o tokiu atveju nepageidaujamų pabėgėlių banga plūstelėtų per sieną, be to, galėtų atsirasti naujas nepageidaujamas kaimynas – susivienijusi Korėjos valstybė, kuri būtų JAV sąjungininkė.
Tačiau, jei Kinija nesiims jokių veiksmų, Šiaurės Korėjos pažanga kuriant branduolinį ginklą lems tai, kad Rytų Azijos regionas taps daug pavojingesnis visiems, įskaitant pačią Kiniją.
Markas Twainas yra pasakęs, kad visi kalba apie orą, tačiau niekas nieko nedaro, kad ką nors pakeistų. Tai jau ketvirtį amžiaus pasakytina apie Šiaurės Korėjos branduolinio ginklo programą. Gali būti, kad taip jau bus nebeilgai.
