Pagrindinis dalykas, kurį privalo turėti bet kuris valstybės sekretorius, – tai prezidento pasitikėjimas. Rexas Tillersonas jo niekada neturėjo. Mike’as Pompeo jį jau turi, ir tai gali jam praversti ten, kur jo pirmtakui nepasisekė.
Dabartinį valstybės sekretorių Rexą Tillersoną pakeisti Mike’u Pompeo, kuris šiuo metu eina Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) vadovo pareigas, nusprendė pats prezidentas D.Trumpas. R.Tillersoną jis nuolat kritikavo tiek viešai kalbėdamas, tiek savo „Twitter“ paskyroje. Tarp jųdviejų buvo apstu ir akivaizdžių politinių priešpriešų, pavyzdžiui, dėl Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos ir Irano branduolinio susitarimo. Agresyvūs R.Tillersono biudžeto apkarpymai ir neapgalvotas reorganizacijos planas supriešino potencialius sąjungininkus tiek Valstybės departamente, tiek Kongrese.
Yra šansų, kad buvusiam Kongreso nariui M.Pompeo Kapitolijuje pavyks užsitarnauti daugiau simpatijų negu jo pirmtakui. D.Trumpo prielankumą jis pelnė dėl savo griežto požiūrio į Iraną, pasiryžimo agresyviai ginti prezidento administracijos vykdomą užsienio politiką, taip pat dėl turimos patirties atliekant karo tarnybą.
Vis dėlto yra klausimų, kuriais M.Pompeo savo būsimam viršininkui nepritaria. Per posėdį, kuriame buvo tvirtinama jo kandidatūra, M.Pompeo atmetė galimybę kada nors naudoti kankinimus kaip tardymo priemonę ir, bent jau Kongrese, kalbėjo kaip uolus žmogaus teisių gynėjas.
Tai nereiškia, kad jam pavyks – arba kad jis norės – sutramdyti blogiausius D.Trumpo instinktus. Prezidentas, ko gero, ir ateityje priiminės neapgalvotus sprendimus, beprasmiškai rašinės tviteryje, o užsienio politikoje ir toliau leis žaisti savo giminaičiams. Bus matyti, kokią įtaką naujasis valstybės sekretorius padarys D.Trumpo laikysenai Šiaurės Korėjos ir Rusijos atžvilgiu. R.Tillersonas, dar neseniai laikytas pernelyg prielankiu Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, spaudos konferencijoje buvo labai konkretus.
M.Pompeo sėkmė naujajame poste priklausys nuo to, ar jam pavyks įtikinti savo viršininką D.Trumpą, kad jis nėra, kaip kad sykį pats yra pasakęs, „vienintelis svarbus asmuo“ užsienio politikoje. Norint suburti tvirtą sąjungininkų ratą, atgrasyti priešininkus ir veiksmingai kovoti su ilgalaikėmis grėsmėmis, sveikas diplomatinis veikimas yra tiek pat svarbus, kiek ir karinė galia.
R.Tillersonui nepavyko tuo įtikinti savo viršininko. M.Pompeo turi pavykti.
