Ne veltui treniravosi spausti ranką
Prieš pat įvykstant pirmajai Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono ir JAV prezidento Donaldo Trumpo akistatai praėjusių metų pavasarį surengtame NATO viršūnių susitikime, jaunas ir didžiai ambicingas Prancūzijos lyderis gavo skubų pranešimą nuo Prancūzijos ambasadoriaus Vašingtone.
Ambasadorius Gerardas Araud patarė E.Macronui skirti ypatingą dėmesį vienam dalykui – rankos paspaudimui, kurį Amerikos lyderis atlieka labai savotiškai ir visada su tam tikra intencija. Šiai procedūrai jis rekomendavo pasiruošti iš anksto.
E.Macronas patarimo paklausė – vėliau pats tai patvirtino. Peržiūrėjęs daugybę vaizdo įrašų, kuriuose D.Trumpas atlieka savo ūmų ir ganėtinai grubų rankos paspaudimo veiksmą, jauniausias nuo Napoleono laikų Prancūzijos lyderis demonstratyvius rankos paspaudimus ėmė praktikuotis ir pats.
Dabar atrodo, kad pastangos atsipirko. Šių dviejų lyderių rankų paspaudimas ne tik apskriejo pasaulį – nuo jo užsimezgė netikėta bičiulystė, kurią paliudyti šią savaitę Vašingtone gali visi.
Antradienio vakarą Amerikos prezidentas, tas pats, kuris šiaip jau nėra linkęs rodyti didelės pagarbos kitiems pasaulio lyderiams, įskaitant ir daugelį Amerikos sąjungininkų, pirmąją per savo prezidentavimo laikotarpį valstybinio lygmens vakarienę surengė būtent Prancūzijos prezidentui.
Pademonstravo ir pagarbą, ir savigarbą
Nuo jaukios dviejų pirmųjų porų vakarienės pirmojo JAV prezidento George`o Washingtono name-muziejuje Maunt Vernone pirmadienį iki E.Macrono kalbos Kongrese trečiadienį – plius dar susitikimas su George`o Washingtono universiteto studentais: pagaliau amerikiečiai turi šansą artimiau susipažinti su vienu iš pasaulio lyderių, su kuriuo D.Trumpas, panašu, atrado bendrą kalbą, rašo H.LaFranchis.
Klausimas, į kurį atsakymas kol kas dar neaiškus, – ar visas šis sujudimas ir pompastika, lydintys šį neįprastą transatlantinį bendravimą, padės užmegzti gilesnius tarpusavio santykius, užtikrinsiančius glaudesnį bendradarbiavimą abiem pusėms rūpimais klausimais: nuo kovos su terorizmu ir Europos saugumo iki Irano klausimo sprendimo ir tarptautinių normų, kaip antai draudimo naudoti cheminius ginklus, laikymosi.
Jei taip, viso to pradžia bus galima laikyti rankos paspaudimą – kai fiziškai menkesnis E.Macronas pademonstravo neortodoksiškajam Amerikos prezidentui, garsėjančiam panieka tiems, kurie jo akyse rodo silpnumą, turįs stiprybės ir savigarbos.
„D.Trumpas negali pakęsti silpnų žmonių, tų, kurie nėra asmenybės, – sakė Vašingtone įsikūrusio idėjų instituto „The Atlantic Council“ („Atlanto taryba“) nereziduojantis bendradarbis Jeffas Lightfootas. – Kad yra kitoks, E.Macronas, mano nuomone, parodė dar pačioje pradžioje tuo rankos paspaudimu.“
„Nulaužė“ D.Trumpo kodą
Būtent E.Macronas, vienu metu pademonstruodamas ir asmeninę stiprybę, ir pagarbą D.Trumpui, sugebėjo „nulaužti šio prezidento kodą“, mano taip pat Vašingtone veikiančio idėjų instituto „Center for Strategic and International Studies“ (CSIS, „Strateginių ir tarptautinių studijų centras) Europos programos direktorė Heather Conley.
Jos teigimu, D.Trumpas palankiai reaguoja į rodomą stiprybę, tačiau teigti, kad vien rankos paspaudimu galima paaiškinti, kodėl užsimezgė būtent toks ryšys ir kodėl E.Macronui, priešingai negu kai kuriems kitiems lyderiams, pavyko išlaviruoti tarp D.Trumpo tiradų tviteryje, nederėtų. „Labai didelę reikšmę turėjo ir [vėliau įvykęs] prezidento D.Trumpo vizitas į Paryžių, per kurį prezidentas E.Macronas iš tiesų vertėsi per galvą, siekdamas pademonstruoti pagarbą D.Trumpui ir Prancūzijos santykiams su Jungtinėmis Valstijomis“, – sakė ji.
Kaip pastebi kiti ekspertai, labai svarbu, kad per vizitą Paryžiuje, kuris įvyko praėjus kelioms savaitėms nuo lemtingojo rankos paspaudimo, E.Macronas pakvietė D.Trumpą būti jo garbės svečiu Bastilijos dienos minėjimui skirtame renginyje ir drauge stebėti karinį paradą. Apžvalgininkų nuomone, po tokio gesto Prancūzija Amerikos akyse tapo, ko gero, patikimiausia partnere saugumo srityje.
„E.Macronas įrodė puikiai suprantantis simbolių ir sceninio meistriškumo reikšmę tarptautinėje politikoje, – sakė buvęs JAV užsienio tarnybos pareigūnas, šiuo metu bendradarbiaujantis su CSIS, Jeffas Rathke. – Jis turi kažką, kas rezonuoja su prezidentu D. Trumpu.“
Su A.Merkel – visai kitaip
D.Trumpo bičiulystė su E.Macronu, kaip ir JAV ir Prancūzijos santykiai, šią savaitę taip plačiai aptarinėjami ne tik trijų dienų valstybinio vizito kontekste, bet ir atsižvelgiant į tai, kad ateinantį penktadienį planuojamas Vokietijos kanclerės Angelos Merkel vienos dienos darbinis vizitas į Baltuosius rūmus.
Vokietijos lyderė, tikėtina, į Ameriką atvyks vildamasi aptarti tas pačias temas, kuriomis su JAV prezidentu kalbasi ir jos kolega iš Prancūzijos, visų pirma – Irano branduolinį susitarimą ir transatlantinę prekybą. Deja, atrodo, kad vienadienis oficialus A.Merkel vizitas bus tik dar vienas įrodymas, kad D.Trumpo santykiai su Vokietija niekada nesiklostė.
Tačiau jei E. Macronas šitiek laiko ir pastangų skyrė tam, ką jis vadina „labai artimais“ santykiais su D.Trumpu, tai to priežastis – tikrai ne nuolankus noras tapti geriausiu Amerikos prezidento draugu, įsitikinę ekspertai. Tai jis darė vykdydamas aiškią misiją: siekdamas užtikrinti Prancūzijai jos taip trokštamą vaidmenį pasaulinėje arenoje ir plėtoti Prancūzijos interesus per glaudžius ryšius su lyderiu, kuris, kaip anksčiau šį mėnesį kalbėdamas „Atlanto taryboje“ pabrėžė ambasadorius G.Araud, „vis dėlto yra galingiausias žmogus pasaulyje“.
Bendri interesai aukščiau už nesutarimus
E.Macrono ir D.Trumpo nuomonės daugeliu svarbių klausimų – nuo klimato kaitos ir Paryžiaus klimato susitarimo iki Irano branduolinio susitarimo naudos – gali ir nesutapti. Tačiau, kaip pažymi daugybė diplomatinių santykių analitikų, Prancūzijos lyderis pasirengęs bet kada pademonstruoti D.Trumpui, kad bendri ir tvarūs jų vadovaujamų valstybių interesai yra svarbesni už bet kokius jųdviejų nesutarimus.
„E.Macronas pasinaudojo Prancūzijos švelniąja galia, kai pasikvietė D.Trumpą į Eliziejaus laukus stebėti Bastilijos dienai paminėti skirto karinio parado, leisdamas jam suprasti, kad pragmatiškas bendradarbiavimas nusveria strateginius nesutarimus“, – sakė idėjų instituto „Brookings Institution“ vizituojanti bendradarbė Celia Belin.
Neseniai amerikiečių žurnale „The National Interest“ buvusi Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos analitikė rašė: „Bendraudamas nepriekaištinga anglų kalba ir pasitelkdamas teatrališkus diplomatijos įgūdžius, E.Macronas geba iškelti Prancūziją į patį tarptautinių santykių arenos centrą tokiais būdais, kad jos pasaulinė įtaka reikšmingai stiprėja.“
Vis dėlto kol kas dar neaišku, ar E.Macrono mėginimai iššokti aukščiau bambos duos realių rezultatų, pažymi rašinio autorius H.LaFranchis, ypač žinant, kad reikalai tvarkomi ne su bet kuo, o su prezidentu „Pirmiausia – Amerika“ D.Trumpu.
