Sukurti įstatymą, galiojantį visiems 500 mln. europiečių, gali būti gąsdinanti ir komplikuota užduotis. Nenuostabu, kad norint teisingai atlikti tokį darbą, europarlamentarai įvairiais klausimais konsultuojasi su ekspertais. Tačiau kartais šie ekspertai būna ne tokie jau nešališki kaip norėtųsi, teigia Vokietijos transliuotojas „Deutsche Welle“. Už jų pateiktų pasiūlymų dažnai slypi tam tikrų kompanijų ir organizacijų interesai – o politikai tai nebūtinai sužino.
„Deutsche Welle“ kalbintas Žaliųjų partijos europarlamentaras Janas Philippas Albrechtas teigė, kad jo bandymai reformuoti Sąjungos duomenų apsaugos įstatymus susidūrė su verslo interesais ir akivaizdžiai pasimatė, kad verslo struktūros yra daug įtakingesnės nei nevyriausybinės organizacijos. Jis priduria, kad yra gavęs 9 kartus daugiau kvietimų iš verslo lobistų nei bet kokios kitos interesų grupės.
Vieno iš „LobbyPlag“ įkūrėjų Marco Maaso teigimu, tik pradėję tyrinėti europarlamentarų įstatymo pakeitimo projektus, aktyvistai pastebėjo, kad dalis pasiūlymų yra žodis žodin nukopijuota nuo lobistų pasiūlymų. Jis priduria, kad taip pat matyti, kad nevyriausybinių organizacijų įtaka europarlamentarmas yra daug silpnesnė nei verslo lobistų.
Kita vertus, politikos mokslininkė Heike Klüver iš Konstanco universiteto, neseniai šiame tema atlikusi didžiulį tyrimą, teigia, kad didelio skirtumo tarp verslo ir industrijos bei kitų interesų grupių nėra.
Mokslininkė tyrinėjo 56 naujus ES įstatymus, juos lygino su interesų grupių pasiūlymais. „Jokio žymesnio skirtumo tarp verslo ir kitų interesų grupių neradau“, – teigia mokslininkė.
„Deutsche Welle“ kalbinti politikos ekspertai teigia, kad europarlamentarai turėtų turėti daugiau ekspertų, patariančių vienu ar kitu klausimu. Šiuo metu daugelis jų turi tik sekretores ir, geriausiu atveju, po kelis asistentus.
H. Klüver teigia, kad Briuselio lobistai paprastai veikia vadovaudamiesi dviem strategijomis: išorine ir vidine. Pirmoji skirta žiniasklaidos kampanijoms ir demonstracijoms. Vidinė strategija nukreipta darbui tiesiogiai su europarlamentarais.
„Tai gali būti ir oficialūs pareiškimai, ir konsultacijos, tai gali būti panašu normalias, darbines situacijas“, – teigia H. Klüver. Ji priduria, kad lobistai veikia ir per oficialius posėdžius, ir per neformalių kontaktų tinklą (priešpiečiai, vakarienės, oficialūs priėmimai).
Ji priduria, kad lobizmas yra svarbus ir skaidrus būdas, parodantis ir įvairias interesų grupes, ir padedantis spręsti tam tikras problemas.
Remiantis Europos Parlamento 2003 metų ataskaita, 2000 metais Briuselyje ir jo apylinkėse buvo apie 2600 registruotų interesų grupių, turinčių nuolatinius biurus. Iš jų maždaug trečdalis buvo Europos prekybos asociacijos, penktadalis – komercijos konsultantai, maždaug po 10 proc. – nevyriausybinės organizacijos, profesinės sąjungos, nacionalinio verslo asociacijos, apie 5 proc. – tarptautinės organizacijos ir apie 1 proc. – ekspertų grupės.
Interesų grupės paprastai skirstomos pagal atstovaujamus interesus. Europos Komisija juos siūlo skirstyti į dvi grupes – verslo arba visuomenės interesus. Visuomenės interesams atstovauja pelno nesiekiančios organizacijos arba jo siekiančios (pavyzdžiui, teisininkai, konsultantai).
Pagrindinė lobistų veikla – bendrauti su valstybės tarnautojais, kontroliuoti ir stebėti politinį ir vyriausybės darbą, konsultuoti valstybinio sektoriaus atstovus dėl politinės strategijos ir taktikos, plėtoti ir prižiūrėti savo grupės lobistinę veiklą.
