Praėjusią savaitę A.B.Breiviko byla pagaliau pasiekė Oslo apygardos teismą, kuriame T.Indrebo turėjo dalyvauti kaip vienas iš trijų tarėjų, sudarančių penkių teisėjų kolegiją. Tačiau antrąją teismo dieną T.Indrebo buvo nušalintas nuo bylos dėl savo komentaro „Facebook“ tinklalapyje. Pirmininkaujančios teisėjos Wenche Elizabeth Arntzen teigimu, šis komentaras gali „susilpninti pasitikėjimą T.Indrebo nešališkumu“.
Net pats A.B.Breivikas, prieš pat žudynes savo „Facebook“ profilyje atskleidęs kruvinus kėslus, greičiausiai pritartų T.Indrebo komentarui. Praėjusią savaitę kreipdamasis į teismą A.B.Breivikas pripažino: „Šioje byloje yra tik dvi teisingos ir sąžiningos atomazgos. Viena iš jų – išteisinimas, kita – mirties bausmė“.
Keisti A.B.Breiviko komentarai atspindi problemišką bylos prigimtį. Bylos, kurioje jau buvo pademonstruotas ne tik grotestiškas viešas prisipažinimas dėl masinės žmogžudystės, bet ir lygiai toks pat neskoningas rasisto, kurio bent jau dalį iliuzijų maitino internetas, spektaklis.
Internetiniai tinklalapiai, kaip antai „Facebook“, „Youtube“, „Wikipedia“ ar internetinis žaidimas „World of Warcraft“ suteikia užuominų, kodėl vieną dieną 32-ejų A.B.Breivikas galėjo nuspręsti susprogdinti ir iššaudyti tiek savo tautiečių norvegų, kiek pajėgė.
A.B.Breivikas galbūt bus, o gal ir nebus pripažintas nepakaltinamu. Tačiau atmetus jo psichinės būklės klausimą, A.B.Breivikas atspindinti vis labiau didybės manijos apsėstą, žiaurią ir narcisistinę mūsų skaitmeninės kultūros prigimtį.
Kai teisme buvo paklaustas, kas turėjo didžiausią įtaką jo ideologijai, A.B.Breivikas atsakė paprastai: „Wikipedia“
Dėl 77 nekaltų norvegų nužudymo apkaltinti socialinę žiniasklaidą būtų kvaila. Tačiau lygiai taip pat neatsakinga būtų ignoruoti šiuos ženklus, nenubrėžiant jokių sąsajų tarp sudėtingos A.B.Breiviko asmenybės ir mūsų elektroniniais ryšiais susaistyto pasaulio jėgų.
A.B.Breivikas yra akivaizdžiai narcisistinė asmenybė. Būtent narcisizmas leido jam stoti prieš Oslo teismą ir pasigirti tuo, ką jis pats pavadino „sudėtingiausiu ir įspūdingiausiu politiniu išpuoliu Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo“. Tai tas pats narcisizmas įkvėpė A.B.Breiviką parašyti 1,5 tūkst. puslapių manifestą bei paskelbti daugybę kitos informacijos „Facebook“ ir „Youtube“.
Narcisizmą, žinoma, išrado ne internetas. Būtų absurdiška bandyti nustatyti priežastinį ryšį tarp savimeilės ir masinės žmogžudystės. Tačiau reikia pripažinti, kad šiandieninė elektroninė kultūra, 20 amžiaus masinę auditoriją suskaldžiusi į milijardus 21 amžiaus autorių ir įgalinusi visus juos pasauliui skelbti pačias intymiausias savo mintis, narcisizmą pavertė įprastine šiuolaikinės egzistencijos būsena.
Stephenas Marche'as savo komentare apie „Facebook“ neseniai rašė: „Augantis žmonių narcisizmas yra ne tiek tendencija, kiek visų kitų tendencijų tendencija“. Jis daro išvadą, kad socialiniai tinklalapiai daro žmones vienišus. Kuo labiau manome esantys susieti socialinės žiniasklaidos bendruomenių saitais, tuo labiau izoliuoti ir susiskaldę išties tampame. Oslo apygardos teisme praėjusią savaitę nebuvo akivaizdesnio dalyko už tą, kad A.B.Breivikas – vienišas.
„Liepos 22-oji susijusi ne su manimi. Liepos 22-oji buvo savižudžio išpuolis. Tądien nesitikėjau išgyventi. Narcizas niekada nepaaukotų savo gyvybės vardan kieno nors ar kažko“, – praėjusią savaitę teisme sakė A.B.Breivikas.
Tačiau išties jo įvykdyti nusikaltimai buvo susiję su juo pačiu. A.B.Breivikas gali kalbėti ką nori apie savo sąsajas su neaiškiomis rasistų grupėmis. Tiesa ta, kad jis yra visiškai vienas. Jis neturi draugų, neturi bendražygių sąmokslininkų, merginos ar mylimų žmonių. Net jo tėvas nebendravo su savo sūnumi daugybę metų.
Kitas svarbus dalykas – akivaizdi A.B.Breiviko priklausomybė nuo interneto. Apie pasaulį, kurį jis suvokia kaip blogų musulmonų ir gerų norvegų krikščionių tarpusavio priešstatą, A.B.Breivikas skaitė internete. Kai teisme buvo paklaustas, kas turėjo didžiausią įtaką jo ideologijai, vyras atsakė paprastai. „Wikipedia“, – tarė jis. Tai šaltinis, labiausiai prisidėjęs prie jo keistos pasaulėžiūros suformavimo.
Galbūt dalis A.B.Breiviko narcisistinės meilės internetinei enciklopedijai „Wikipedia“ kilo dėl joje publikuojamo 10 tūkst. žodžių straipsnio apie jį, kurio įžangoje A.B.Breivikas pristatomas kaip „teroristas“ ir kuriame iš viso yra 200 išnašų. Straipsnis apie savo tautiečių nužudymu kaltinamą vyrą yra toks pat išsamus, kaip kad „Wikipedios“ straipsniai apie Martiną Lutherį ar Karlą Marksą. Tačiau žinant atvirą prieigą prie „Wikipedios“ redakcinės sistemos, kas galėtų paneigti, kad savimi apsėstas A.B.Breivikas pats neparašė šio straipsnio?
Labiausiai neramina A.B.Breiviko manija žaidimui „World of Warcraft“ – smurtiniam internetiniam žaidimui, kurį jis intensyviai žaidė 2006–2007 metais. Vienas iš nedaugelio kartų, kai A.B.Breivikas praėjusią savaitę nusišypsojo, buvo teisme parodžius jo „World of Warcraft“ veikėjo nuotrauką.
Anot kai kurių, A.B.Breiviko manija „World of Warcraft“ žaidimui „visiškai nieko nereiškia“. Bet jie klysta. Žinant, kad jis visiškai nesigaili dėl savo nusikaltimų, nesunku įsivaizduoti, kad ši manija smurtiniams internetiniams žaidimams įgalino jį kažkokiu būdu virtualizuoti tikrų žmonių žudymą, paverčiant tikrus kūnus paverčiant tam tikromis abstrakcijomis.
Ne vienas pritartų T.Indrebo komentarui: mirties bausmė išties yra vienintelė teisinga bausmė A.B.Breiviko byloje. Tačiau reikia pažymėti, kad ši byla nėra susijusi tik su vienu didybės manija apsėstu veikėju.
A.B.Breiviko manija smurtiniams internetiniams žaidimams, jo narcisizmas, priklausymas nuo „Wikipedios“ ir „Facebook“ yra įspėjimas. Įspėjimas, kad skaitmeninė kultūra gali sugadinti mūsų realybės suvokimą. A.B.Breivikas galbūt ir yra blogiausias pavyzdys, bet baisiausia tai, kad jei virutali realybė taps mūsų vienintele realybe ateityje, tokių vyrų kaip jis bus daugiau.
