– Didžioji Britanija paskelbė apie planus bombarduoti IS Sirijoje ir Irake. Koks bus jos vaidmuo koalicijoje? Ar jos dalyvavimas gali kažką pakeisti?
– Britai jau dalyvavo koalicijos operacijoje Irake. Jie nusiuntė naikintuvus „Tornado“ ir specialiųjų pajėgų atstovus. Todėl veiksmų zonos išplėtimas Sirijoje beveik nieko nekeičia, išskyrus tą faktą, kad ant IS dabar kris daugiau bombų.
Jų tikslas aiškus – parodyti visam musulmoniškam pasauliui, kad tik IS nebijo amerikiečių (ir Vakarų).
– JAV dabar svarstomas ribotas sausumos pajėgų įsikišimas. Kaip reikia tai vertinti?
– Respublikonai pasisako už, demokratai turi daugiau abejonių. Tačiau dabar svarstomi projektai numato tik specialiųjų pajėgų sudėties ir resursų išplėtimą.
Ima skirtis dalinių užduotys. Jeigu anksčiau viskas apsiribojo instruktažu, dabar jie tiesiogiai dalyvautų ir mūšiuose. Jie jau atliko mažiausiai vieną operaciją Sirijoje ir Irake (gali būti, kad jų buvo ir daugiau, tačiau viskas, savaime suprantama, įslaptinta). Dabar aktyvūs veiksmai taptų taisykle. Užduotis – IS gretose sukurti įtampą.
Tačiau problema ta, kad IS vadovybė to tik ir laukia. Ji jau ne kartą kvietė Vakarus išbandyti jėgas sausumos mūšiuose. Jie tikisi, kad Vakarų kariuomenės patirs netekčių, kad į nelaisvę bus paimti jų kareiviai, kuriuos ateityje bus galima naudoto informacinėms akcijoms. Jų tikslas aiškus – parodyti visam musulmoniškam pasauliui, kad tik IS nebijo amerikiečių (ir Vakarų). Tikimasi, kad tai suteiks jiems prestižą ir padidins šalininkų gretas.
– Vakarai bombarduoja Sirijoje ir Irake, tačiau nerodo intereso Libijoje, nors ten irgi veikia IS ekstremistai. Su kuo tai susiję? Juk kažkas turi reikiamų pajėgumų, kad galėtų veikti iš karto keliose vietose?
– Amerikiečiai jų, žinoma, turi. Jie, beje, nevengia tikslinių operacijų, tokių kaip, pavyzdžiui, lapkričio 13 dieną, kuomet buvo likviduotas irakietis Abu Nabilis (šis vienas iš IS vadų „išgarsėjo“ šių metų pradžioje, nužudęs 21 egiptietį koptą). Tačiau 2016 metų rinkimų niekas neatšaukė, ir jeigu neįvyks jokių svarbių įvykių (pavyzdžiui, didelio teroro akto JAV), JAV karinis aktyvumas išliks dabartiniame lygyje iki pat 2017 metų sausio – naujosios administracijos darbo pradžios.
Libijos kaimynės galvoja, kaip apsaugoti savo sienas ir teritoriją nuo terorizmo, o ne apie tai, kaip pulti, net jeigu tai būtų bendros operacijos.
Europiečiai pradėjo karinio laivyno operaciją, kuri turi padėti išaiškinti migrantų pervežėjus. Ji jau davė pirmuosius rezultatus, tačiau kad būtų pasiekta kažkas daugiau, reikia daugiau lėšų, o jų nėra.
Britai ir prancūzai ir taip jau atidavė daug jėgų, italai ir ispanai turi ribotas karines pajėgas, vokiečiai ketina siųsti dideles pajėgas į Sirijos-Irako frontą. Kitos Europos šalys neturi tinkamų desantininkų pajėgų.
Libijos kaimynės galvoja, kaip apsaugoti savo sienas ir teritoriją nuo terorizmo, o ne apie tai, kaip pulti, net jeigu tai būtų bendros operacijos. Taigi, niekas nenori kištis į šios valstybės reikalus. Belieka laukti.
– Libijos klausimas iškyla, nes dabar vyksta jėgų persiskirstymas Artimuosiuose Rytuose ir Viduržemio jūroje. Francois Hollande'as kreipėsi į ES šalis, prašydamas palengvinti jo vadovaujamos šalies naštą karuose Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje. Ar tai gali kažką pakeisti?
– Atsakymas paprastas – trumpalaikėje perspektyvoje niekas nepasikeis.
– IS radikalai prisiėmė atsakomybę už kelis išpuolius Libijoje, o taip pat ir kitose šalyse, tarkime, Tunise. Su kuo tada susijęs Vakarų valstybių reakcijos nebuvimas? Kur žiūri Prancūzija, Didžioji Britanija, JAV, kaimyninės šalys, galų gale ta pati Rusija...
– Viskas vėlgi susiję su lėšų trūkumu. Beje, Tunisas yra pamėgtas visų teroristų („al Qaeda“, IS) taikinys. Ten valstybės destabilizavimas visai realus, juo labiau, kad „Musulmonų brolija“ pasaloje laukia tinkamos progos. Tuniso kariams galima padėti, nusiuntus jiems kovos su terorizmu instruktorius. Tačiau dar svarbiau suteikti ekonominę pagalbą šalims, kurios dabar dėl turizmo nuosmukio neturi pakankamai lėšų.
Žiūrint iš strateginio plano, negalima leisti, kad jos patektų į islamistų įtaką. Kokios realios IS galimybės Libijoje? Ar ji kelia realią grėsmę šaliai? Palyginti galima tik tai, kas palyginama. IS Libijoje neturi nieko bendro su IS Irake ir Sirijoje, nors ji ir užėmė Sirtą ir 240 kilometrų pajūrio ruožo. Pagrindinės priežastys šios:
1. Jai priklauso apie 2500-5000 žmonių, tuo tarpu Irake ir Sirijoje jų dešimt kartų daugiau (tačiau 2500-5000 fanatikų gali daug ką padaryti).
2. Sirijoje ir Irake IS priešai lengvai atpažįstami: alavitų ir šiitų valdžia, kuri „netinkamai“ elgiasi su sunitais. To negalima pasakyti apie Libiją, kur nėra vieningos valdžios, o visi valdžioje esantys asmenys – sunitai. Apšaukti juos nusidėjėliais nebus paprasta. Kaip mobilizuoti šalininkus prieš neegzistuojantį priešą?
3. Vietos žmonės nelabai teigiamai vertina IS ir užsieniečius kovotojus apskritai. Radikalūs Libijos islamistai netgi kovoja su IS džihadistais, kas paaiškina sąlyginę šios organizacijos nesėkmę Derne, kur ji buvo išstumta iš miesto centro.
4. Ji gauna tik nedidelį palaikymą iš užsienio ir neturi didelių finansinių resursų, nes ji neturi nuolatinio priėjimo prie naftos resursų. Jiems tenka tenkintis vietos žmonių reketavimu, kas sukelia tik dar didesnę neapykantą. Pagalba iš Sirijos ir Irako nedidelė.
5. Nors pagrindinis IS tikslas yra džihado išplėtimas visoje Afrikoje, remiantis Libija ir „Boko Haram“ Nigerijoje, dabar ji tam neturi lėšų. Todėl esant tokiam santykiniam silpnumui ji naudoja patį pigiausią ginklą – terorizmą. Būtent tai paaiškina teroro aktus Libijoje, Tunise, Nigerijoje ir kaimyninėse šalyse. Tikslas – sukurti chaosą ir žmonių susipriešinimą arba netgi destabilizuoti vyriausybę, tarkime, Tunise.
6. „al Qaeda“ jau seniai įleido šaknis Libijoje, tačiau dėl strateginių priežasčių kaunasi ne naudodama savo pavadinimą, o naudodamasi kitų judėjimų vėliavomis. „al Qaeda“ siekia išplėsti savo įtaką ir sumažinti IS įtaką. Nesakau, kad tai gerai, tačiau šie abu radikalieji judėjimai bent jau užsiėmę tarpusavio kova. Tikėkimės, kad jie nenuspręs susijungti.
Tarptautinė bendruomenė siekia neleisti siriškam vėžiui plisti į kitas šalis, uždariusi sienas. Be to, ji stengiasi suvienyti abi vyriausybes, tačiau kol kas visos Jungtinių Tautų pastangos neduoda rezultatų, nes abiejų pusių interesai labai skiriasi. Galų gale, ji su nerimu stebi IS vystymąsi ir gali vykdyti tikslines operacijas, kad užšaldytų šį procesą.
