Žinoma, konkretaus karo pradžios laikas priklauso nuo išskirtinių veiksnių. Kariuomenė gali būti mobilizuota padarius prielaidą, kad viena iš šalių nebesugeba atgrasyti. Tokias pat pasekmes gali sukelti bet kas – nuo naujo ginklo iki vyriausybės kaitos. Tačiau dviejų šalių konfrontaciją paskatinę veiksniai retai būna atsitiktiniai.
Karai prasideda tarp priešų, tačiau konkurentai, neutralios šalys ar sąjungininkai kariauja retai. Maža tikimybė, kad karą paskatintų atsitiktinis Kanados ar net Meksikos sienos pažeidimas. Greičiausiai atsitiktinė, tačiau sunkių padarinių sukėlusi 1967 m. Izraelio oro ataka prieš JAV karo laivą „Liberty“ neišprovokavo JAV imtis atsakomųjų veiksmų prieš Tel Avivą, jau nekalbant apie plataus masto karą. Tačiau panaši Sovietų Sąjungos ataka galėjo baigtis karine konfrontacija.
Apskritai geriausią atgrasymo politiką santykiuose su agresoriais galima apibūdinti T.Roosevelto posakiu, kad reikia kalbėti tyliai, bet rankoje spausti didelį vėzdą, nes garsios kalbos kartais yra klaidingai suprantamos kaip siekis paslėpti karinę negalią, todėl šalis gali visiškai prarasti galimybę atgrasyti priešininką, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Antras pagal efektyvumą metodas – kalbėti garsiai, rankoje laikant didelį vėzdą. Nesantūrūs žodžiai neturi katastrofiškų padarinių, jei galiausiai jie yra paremiami neįveikiamos karinės galios projekcija. Pavojingiausia kalbėti garsiai, bet tuščiai – būtent tai pastaruosius aštuonerius metus buvo būdinga JAV santykiams su Rusija, Iranu ir Sirija.
Dažnai sakoma, kad Pirmojo pasaulinio karo buvo galima išvengti ir kad jį sukėlė atsitiktinumai bei išorinės jėgos: beveik spontaniška ir neapgalvota mobilizacija, negrabi diplomatija, godūs ginklų prekeiviai, pasenusios ir nebegyvybingos sąjungos, klaidinga informacija arba karinga laikysena ir retorika 1914 m. rugpjūčio mėnesį. Tačiau nedaug trūko, kad karas žemyne būtų prasidėjęs 1911 metais dėl Maroko ir 1912–1913 m. Balkanuose. Tikėtina, kad karas anksčiau ar vėliau vis tiek buvo neišvengiamas, net jei 1914 m. ir būtų buvę taikingi, rašo V.D.Hansonas.
Jei norima, kad kylanti įtampa nepaskatintų karo, akistatoje su agresoriais svarbiausia nesudaryti įspūdžio, dėl kurio būtų prarastas atgrasymo svertas. Karą su Šiaurės Korėja gali lemti ne karingos D.Trumpo žinutės socialiniame tinkle „Twitter“. Karas labiau tikėtinas, jei Šiaurės Korėja viską pasvers ir prieis prie išvados, kad ataka atneš daugiau naudos nei nuostolių, arba jei jos vadovybei susidarys įspūdis, kad šalies pajėgos gali padaryti daug žalos ir kartu užtikrinti, kad režimas nebus sunaikintas. Todėl vien retorika gali atrodyti kaip silpnumo ženklas ir paskatinti agresiją, kitai šaliai padarius prielaidą, kad ugningi, tačiau tušti žodžiai yra skirti užmaskuoti karinį silpnumą.
Tariamai atsitiktinius karus praėjusiame amžiuje sukėlė ne provokuojančios kalbos ar atsitiktinis sprogdinimas. Karas yra baisus eksperimentas, per kurį patvirtinami arba paneigiami abstraktūs ir netikslūs prieškario spėjimai apie santykinę šalių stiprybę ar silpnumą. Tad, norint užkirsti kelią konfliktui, potencialiems agresoriams taikos laikotarpiu būtina duoti aiškiai suprasti, kad jie yra silpnesni nei jų priešininkai ir kad jų laukia sutriuškinimas, jei jiems pristigs nuovokos nebandyti to, kas yra akivaizdu. Tik tai karingas šalis paskatins karą įvertinti kaip per daug brangią avantiūrą, kurios geriau vengti.
Jau tik po tragiškų ir beprasmiškų Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų paaiškėjo tai, kas turėjo būti akivaizdu 1914 m. ir 1939–41 m. Pirmuoju atveju Vokietija, Austrija-Vengrija ir Otomanų imperija niekada nebūtų galėjusios įveikti Didžiosios Britanijos ir jos imperijos, Prancūzijos, Italijos, Rusijos ir Jungtinių Valstijų jungtinių pajėgų. Per Antrąjį pasaulinį karą Vokietija, Italija ir Japonija turėjo suprasti, kad jos niekaip neprilygsta Britų imperijai, Sovietų Sąjungai ir Jungtinėms Valstijoms.
Tačiau, pasak V.D.Hansono, dėl britų nuolaidžiavimo, sovietų kolaboravimo ir Jungtinių Valstijų izoliacionizmo 1939–1941 m. dar visiems nebuvo aišku, kuo šis karas neišvengiamai baigsis. Dėl to Ašies valstybės pradėjo keletą karų vadovaudamosi klaidingomis prielaidomis; tiesa būtų buvusi akivaizdi, jei jų priešininkės prieš karą būtų taikiusios išmintingesnę atgrasymo politiką ir siekusios užtikrinti reikiamą karinę parengtį.
Net pačios kvailiausios Kim Jong-Uno tirados ar D.Trumpo ugningi pažadai imtis griežtų atsakomųjų veiksmų greičiausiai nesukels dar vieno Korėjos karo, bent jau jei kuri nors iš šalių tragiškai nesuklys vertindama santykines priešininko karines galimybes ir jei dėl to nesusiklostys sąlygos, kurios beveik neišvengiamai sukeltų karą.
Tas pat pasakytina ir apie Šiaurės Korėją. Net pačios kvailiausios Kim Jong-Uno tirados ar D.Trumpo ugningi pažadai imtis griežtų atsakomųjų veiksmų greičiausiai nesukels dar vieno Korėjos karo, bent jau jei kuri nors iš šalių tragiškai nesuklys vertindama santykines priešininko karines galimybes ir jei dėl to nesusiklostys sąlygos, kurios beveik neišvengiamai sukeltų karą.
Vis dėlto D.Trumpas turėtų gerai pasverti savo žodžius, visų pirma dėl to, kad retorika yra riboto galiojimo ginklas, kuris skatina kitos pusės avantiūrizmą, jei kalbos nėra paremiamos konkrečiais veiksmais. Blogiausiu atveju gali būti padaryta klaidinga išvada, kad garsiomis kalbomis siekiama pakeisti tylų pasiryžimą panaudoti jėgą priešui atgrasyti. Todėl, norint išvengti karo, anot V.D.Hansono, būtina aiškiai ir tvirtai įvardyti, kas nutiks Šiaurės Korėjai, jei ji surengs išpuolį prieš JAV bazes, teritoriją ar sąjungininkus, kartu demonstruojant atgrasymo galią.
