Karą reglamentuojantys tarptautiniai įstatymai teikia pirmenybę karinei naudai, o ne civiliams padarytai žalai. Juose neatsižvelgiama į lyginamąjį žuvusiųjų ar sužeistųjų skaičių. Įstatymai reikalauja, kad karo lauko vadai, dažnai labai greitai, įvertintų karinį puolimo pranašumą, grėsmės, su kuria jie susiduria, pobūdį, turimas priemones jai atremti ir įmanomas priemones, kurių jie gali imtis, kad sumažintų numatomą žalą civiliams gyventojams ir civilinei infrastruktūrai.
Teisininkai teigia, kad šis sudėtingas skaičiavimas, vadinamas „proporcingumu“, yra labai ydingas, nes juo suderinami iš esmės nesuderinami dalykai. Kiekviena ataka turi būti vertinama atskirai, kad būtų galima nuspręsti, ar ji neviršija teisėto karo veiksmo ribų.
„Karo teisė yra šalta“, – sakė Londono analitinio centro „Chatham House“ bendradarbė Emanuela-Chiara Gillard, anksčiau dirbusi teisininke Raudonajame Kryžiuje ir Jungtinėse Tautose. Ji pridūrė, kad karo teisė „neatsako į mūsų susirūpinimą ir moralinį pasipiktinimą dėl civilių žūties“.
Po to, kai „Hamas“ įsiveržė į Izraelį ir nužudė apie 1200 žmonių, Izraelis ėmėsi atsakomųjų veiksmų. Tačiau per televiziją rodomi Gazos Ruožo nuniokojimo vaizdai ir didelė mirčių, ypač civilių gyventojų, asimetrija sukėlė triukšmą arabų pasaulyje ir kai kuriose Vakarų šalyse.
Tačiau kare simetrija ir proporcingumas nėra susiję, teigia NYT.
Ar tikėtina karinė nauda nusveria tikėtiną žalą civiliams gyventojams
Proporcingumas yra pagrindinis karo veiksmų teisėtumo nustatymo elementas. Pasak teisininkų, tai ne tik klausimas, kaip teisingai subalansuoti mirčių skaičių abiejose konflikto pusėse. Priešingai, reikia nustatyti, ar tuo metu, kai priimamas sprendimas pradėti bet kokį puolimą, tikėtina karinė nauda nusveria tikėtiną žalą civiliams gyventojams, kai imamasi įmanomų priemonių jai sumažinti.
Tačiau nėra visuotinio sutarimo, kaip atlikti tokį palyginimą. Be to, karo migloje faktai taip pat ne visada aiškūs.
Pavyzdžiui, buvo kritikuojami ir keliami klausimai dėl Izraelio išpuolių šalia ligoninių ir mokyklų arba prieš jas. Ar tie pastatai tikrai buvo naudojami kariniais tikslais ir ar prieš ataką buvo tinkamai perspėta? Ar Izraelis padarė pakankamai, kad apsaugotų civilius gyventojus?
Daugybė diplomatų, Jungtinių Tautų pareigūnų ir žmogaus teisių grupių teigė, kad atsakymas yra „ne“, o kai kurie ragino atlikti tyrimus dėl galimų karo nusikaltimų ir net pavartojo žodį „genocidas“.
Tačiau civilių žūtys yra politinis, o ne teisinis klausimas, sakė Danielis Reisneris, buvęs Izraelio kariuomenės tarptautinės teisės skyriaus vadovas. „Žuvusiųjų skaičius abiejose pusėse yra tragiškas, bet jei diskusiją apribojame teisėtumu, skaičiai nėra tas dalykas, kurį vertiname. Svarbu, kodėl jie žuvo ir kokiomis aplinkybėmis žuvo, o ne kiek jų žuvo“, – sakė jis.
Vis dėlto abiejose konflikto pusėse skaičiai stulbina.
Izraelis teigia, kad per spalio 7 d. „Hamas“ išpuolius žuvo apie 1200 žmonių ir dar 240 buvo paimti įkaitais. Iki šios dienos per karą žuvo daugiau kaip 18 000 palestiniečių. Gazos sveikatos apsaugos ministerija, pateikdama žuvusiųjų skaičių, neskaičiuoja „Hamas“ kovotojų atskirai nuo civilių.
Didelis žuvusių civilių skaičius, didesnis nei per bet kurį ankstesnį konfliktą Gazos Ruože, apskritai kelia klausimų, ar šiame kare pasikeitė Izraelio skaičiavimai dėl proporcingumo.
Kyla klausimų dėl tam tikrų išpuolių, pavyzdžiui, spalio 31 d. ir lapkričio 1 d. Džabalijos pabėgėlių stovykloje Gazos šiaurėje dvi dienas trukusių bombardavimų, per kuriuos sugriuvo daug gyvenamųjų pastatų ir žuvo 195 žmonės, kaip teigia Gazos sveikatos apsaugos pareigūnai.
Izraelis teigė, kad įspėjo gyventojus palikti miestą ir kad jo taikiniai buvo teisėti: Ibrahimas Biari, centrinio Džabalijos bataliono vadas, padėjęs planuoti spalio 7 d. išpuolius ir prižiūrėjęs kovas, ir Muhamedas Asaras, laikomas „Hamas“ prieštankinių raketų padalinio vadu.
Izraelio kariuomenės atstovas spaudai Danielis Hagari sakė, kad I.Biari vadovavo dideliam „Hamas“ daliniui, kuris naudojosi didele tunelių sistema po stovyklos pastatais, į kuriuos Izraelis taip pat taikėsi, ir kad žuvo „dešimtys“ „Hamas“ kovotojų. Izraelio pareigūnai užsiminė, kad tunelių tinklas pakirto pamatų stabilumą, o bombos ir antriniai sprogimai sugriovė gyvenamuosius pastatus. Tačiau ar Izraelis į tai pilnai atsižvelgė?
Izraelis: budintys teisininkai tikrina kiekvieno smūgio teisėtumą
Izraelio saugumo pareigūnai tvirtina, kad jų taikomi proporcingumo standartai šiame konflikte išliko nepakitę. Jie sako, kad beveik kiekviename kariniame dalinyje visą parą budi teisininkai, kurie tikrina kiekvieno smūgio teisėtumą. Dažnai realiuoju laiku teisininkai pataria vadams dėl taikinių ir naudotinų ginklų teisėtumo. Jie taip pat įvertina kariuomenės pastangas įspėti civilius gyventojus ir numatomą žalą ne kovotojams. Jei teisininkai nusprendžia, kad smūgis neteisėtas, lauko vadai privalo jį atšaukti.
Tačiau Izraelio pareigūnai, kalbėdami anonimiškai ir laikydamiesi karinių taisyklių, pripažįsta, kad operacijų Gazos Ruože mastas ir apimtis yra daug didesni nei anksčiau. Pasak jų, dabar smogiama į taikinius, kurie nelaikomi pakankamai vertingais, kad pateisintų riziką civiliams gyventojams per ne tokius rimtus susirėmimus. Tai ir privatūs gyvenamieji namai, ir viešieji statiniai, pavyzdžiui, Gazos parlamentas ir Islamo universitetas.
Izraelio kariuomenės pareigūnai nusivylę, kad kritikai nemato, jog šis karas vykdomas siekiant užtikrinti Izraelio egzistavimą, tačiau kariaujama laikantis tarptautinės teisės normų.
„Tai kitoks atvejis, – sakė Pnina Sharvit Baruch, anksčiau vadovavusi Izraelio kariuomenės tarptautinės teisės departamentui. – „Hamas“ atvirai siekia sunaikinti Izraelio valstybę ir bet kokį taikų konflikto sprendimą.“
Pasak jos, kaip ir 1948 m., kai netrukus po Izraelio įkūrimo jį užpuolė arabų kaimynai, „ant kortos pastatyta mūsų egzistencija, ir mes čia kovojame už savo gyvybes, už savo ateitį, už galimybę likti čia“.
Pareigūnai skundžiasi, kad pasaulio požiūris yra vienpusiškas. Jie kaltina „Hamas“ sąmoningai didinant civilių aukų skaičių – ir naudojantis Izraelio pastangomis laikytis įstatymų – naudojant civilines vietas, pavyzdžiui, ligonines, smūgiams rengti ir kovotojams slėpti.
Spaudimas kuo greičiau nutraukti žudynes
Pareigūnai pripažįsta, kad karas daro žalą reputacijai ir kad sąjungininkų vyriausybės jaučia visuomenės spaudimą kuo greičiau nutraukti žudynes. Tačiau jie tvirtina, kad jiems taikomi aukštesni standartai nei „Hamas“. Jų teigimu, „Hamas“ pažeidė daugybę karo įstatymų, įskaitant civilių gyventojų naudojimą kaip gyvuosius skydus, civilinės infrastruktūros naudojimą kariniams tikslams ir prievartavimą kaip ginklą.
Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto vyriausioji teisininkė Cordula Droege sakė, kad „Hamas“ taip pat privalo laikytis karo taisyklių.
„Kad ir dėl kokių priežasčių nuspręstumėte kariauti, vis tiek turite laikytis tų pačių tarptautinės humanitarinės teisės taisyklių, kaip ir konflikto šalis, ir nėra jokio skirtumo, ar veikiate savigynos tikslais, ar vadinate save išsivadavimo judėjimu, – sakė ji. – Tarptautinė humanitarinė teisė gina ginkluoto konflikto aukas, ir jos bus aukos, nesvarbu, kurioje pusėje jos būtų.“
Karas, kad ir koks chaotiškas ir mirtinas jis būtų, turi kodifikuotų taisyklių rinkinį. Pagrindinės iš tų taisyklių yra „proporcingumas“ ir „sugenėjimas atsirinkti“.
Proporcingumą lemia du elementai, sako NYT. Pirmasis yra visos kampanijos teisėtumas, kuris turi atitikti grėsmės dydį. Kalbant apie Izraelio karą su „Hamas“, pasak E.C.Gillard, tarptautinė teisė yra aiški. Atsižvelgdamas į spalio 7 d. išpuolių mastą ir pobūdį, Izraelis turi teisę į savigyną, kuri gali apimti ir karinį tikslą sunaikinti „Hamas“, kuri ir dabar grasina pakartoti savo išpuolį ir sunaikinti Izraelio valstybę.
Antrasis proporcingumo elementas, pagal kurį kiekviena ataka vertinama atskirai, nesvarbu, ar tai būtų iš anksto suplanuotas taikinio bombardavimas, ar greitas vado sprendimas per susišaudymą, yra sudėtingesnis.
Svarbiausia, kad proporcingumas apibrėžiamas kaip momentinis, o ne retrospektyvus vertinimas. Ar potenciali rizika civiliams gyventojams yra pernelyg didelė, palyginti su numatomu kariniu pranašumu? Tai palankiau karinei naudai, nes rizika civiliams yra savaime suprantamas dalykas ir tik neturi būti „pernelyg didelė“.
Kitas svarbus teisinis principas yra „sugebėjimas atskirti“. Ar kariuomenė siekė atsirinkti, smogdama tik į karinius taikinius ir kovotojus ir stengdamasi išvengti žalos civiliams? Norint tai išsiaiškinti, reikia atlikti tyrimą, kurio neįmanoma atlikti vykstant kovai, o tokie sprendimai yra ypač sudėtingi partizaninio karo miestuose metu, kai tokie kovotojai kaip „Hamas“ gyvena tarp civilių gyventojų ir ten slepiasi.
Žmogaus teisių stebėjimo organizacijos „Human Rights Watch“ Izraelio ir Palestinos direktorius Omaras Shakiras sutinka, kad proporcingumą sunku įvertinti neatlikus išsamaus faktų tyrimo. Tačiau jis teigia, kad bendras civilių gyventojų aukų skaičius, galingų ginklų naudojimas tankiai apgyvendintuose rajonuose ir atakos prieš ligonines, kuriose slepiasi civiliai gyventojai, „kelia rimtų klausimų“, ar Izraelis nevykdė karo nusikaltimų.
„Human Rights Watch“ nevertina visos kampanijos teisėtumo, o tik atskirus karinius smūgius. „Skaičiai neabejotinai svarbūs, nes parodo bendras tendencijas, o didelė moterų ir vaikų aukų dalis yra rodiklis“, – sakė jis.
„Kai matome, kad tiek daug didelių sprogmenų naudojama tankiose gyvenamosiose vietovėse, pavyzdžiui, pabėgėlių stovyklose, kyla proporcingumo klausimas, atsižvelgiant į numatomą riziką“, – sakė O.Shakiras.
„Tokie masiniai smūgiai kaip Džabalijoje simbolizuoja Izraelio praktiką naudoti labai sunkias bombas tankiai apgyvendintose vietovėse, taip rodant nepagarbą palestiniečių gyvybėms“, – sakė jis.
Nors Izraelis privalo stengtis evakuoti piliečius nuo žalos, „pernelyg dažnai daroma prielaida, kad kai duodamas įsakymas evakuotis, kiekvienas, kuris lieka, yra taikinys, – sakė jis. – Negalima pabėgėlių stovyklų laikyti laisvosios ugnies zonomis.“
