B.Allen-Ebrahimian pastebi, kad Kinija daug metų stengėsi įgyti įtakos Vakarų šalių įkurtose tarptautinėse institucijose. Šias pastangas palaipsniui vainikavo sėkmė: kinai užima aukštas pozicijas Jungtinių Tautų komitetuose, daugiašaliuose plėtros bankuose, tarptautiniuose teismuose ir daugelyje kitų organizacijų.
Kai Meng Hongwei, aukšto rango KKP narys, 2016 m. paskirtas Interpolo prezidentu, praėjusį mėnesį lankydamasis Kinijoje pradingo, o kaip paaiškėjo po dviejų savaičių, buvo sulaikytas Kinijos pareigūnų, ši istorija galėjo atrodyti lyg atsitiktinė klaida.
Interpolas – svarbi tarptautinė organizacija, kuriai pavesta stiprinti bendradarbiavimą tarp pasaulio šalių policijos tarnybų. Bet KKP drausmės sargai traktavo ir elgėsi su Meng Hongwei pirmiausia kaip su partijos nariu, išklydusiu iš tiesaus (ir siauro) kelio, nepaisydami, kad jis yra aukšto rango tarptautinis pareigūnas, turintis teisę į nešališką ir teisingą teismo procesą, rašo straipsnio autorė.
Pasak B.Allen-Ebrahimian, Meng Hongwei sulaikymas rodo, kad autoritariškam Pekinui įgyjant vis daugiau pasitikėjimo savimi, Kinijos narystė tarptautinėse organizacijose ir jų vadovai kinai bus atvirai priklausomi nuo KKP diktato. Straipsnio autorė pastebi, kad dabartinė Pekino laikysena visiškai priešinga nei buvo Kiniją valdant prezidentams Hu Jintao ir Jiang Zeminui, kuomet šalis gražbyliavo apie įsipareigojimus tarptautinei teisei ir ryžtą tapti taisyklių besilaikančia šiuolaikinės tarptautinės sistemos nare.
Sulaikymas priminė pagrobimą
B.Allen-Ebrahimian įsitikinimu, aplinkybės, kuriomis dingo Meng Hongwei, rodo, kad KKP vis dar kontroliuoja šį pareigūną, nors jis ir vadovavo institucijai, kuri turėtų būti politiškai neutrali. Apie Meng Hongwei dingimą sužinota, kai jo žmona kreipėsi policiją Prancūzijoje, kur gyvena ši pora, ir prancūzų policija pradėjo tyrimą. Žmona ėmė nerimauti dėl sutuoktinio saugumo, kai iš jo trumpąja žinute gavo peilį vaizduojantį jaustuką, kurį suprato kaip užkoduotą įspėjimą, kad kažkas pasisuko bloga linkme vyrui mėginant grįžti namo.
Spalio 7 d., prabėgus kone dviem savaitėms po Meng Hongwei dingimo, Kinijos valdžia pranešė kaltinanti Meng Hongwei kyšininkavimu. 2012 m. į valdžią atėjusiam Kinijos prezidentui Xi Jinpingui ėmus kovoti su korupcija, šalyje jau krito ištisos gretos vidutinio lygio partijos narių ir aukštų pareigūnų.
„Meng Hongwei suėmimas rodo Kinijos ryžtą kovoti su korupcija, net jei tokie veiksmai valstybei kainuotų postus svarbiose tarptautinėse institucijose“, – dienraščiui „The Guardian“ sakė Dimitaras Gueorguievas, dėstantis apie Kinijos valdžios sistemą JAV Sirakūzų universitete.
Tačiau kritikai tvirtina, kad antikorupcinė kampanija naudojama ir kaip priedanga apsivalyti nuo Xi Jinpingui nepalankių pareigūnų taip stiprinant prezidento valdžią. Meng Hongwei sulaikymas irgi atrodo politizuotas: skelbdama kaltinimus Interpolo prezidentui, Kinijos valdžia pabrėžė „visiškos politinės ištikimybės“ būtinybę. Šiuo metu Meng Hongwei leidžia laiką šalies kalinimo sistemoje, kuri garsėja kankinimais bei smurtu, ir neleidžia sulaikytiesiems susisiekti su advokatu ar tikėtis sąžiningo teismo.
Žinoma, persekioti pareigūnus dėl korupcijos įprasta bet kurioje pasaulio šalyje, rašo B.Allen-Ebrahimian. Bet pabrėžia, kad nenormalu sulaikyti juos be įspėjimo, nepateikus kaltinimų, o paskui įkišti į sistemą be sąžiningo atstovavimo ir skaidrumo.
Partijos valia – aukščiausias įstatymas
Pasak straipsnio autorės, šie įvykiai kelia rimtų klausimų dėl bet kurio KKP nario tinkamumo eiti vadovaujančias pareigas tarptautinėse organizacijose. Meng Hongwei sulaikymas – akivaizdus ženklas, kad visi užsienyje dirbantys partijos nariai, nepriklausomai nuo užimamų pareigų ir politinio neutraliteto svarbos toms pareigoms, privalo paklusti partijos valiai ir reikalavimams.
„KKP pasirengusi nubausti nuo oficialios linijos nukrypusius pavaldinius net žinodama, kokią kainą teks sumokėti“, – perspėja B.Allen-Ebrahimian. Jos nuomone, tokia Kinijos pozicija išryškėjo valdant Xi Jinpingui, nes vienas iš pagrindinių šio prezidento tikslų buvo atgaivinti merdėjusią partiją, sutvirtinti jos ideologinę lyderystę Kinijoje ir sugriežtinti vidinę drausmę.
B.Allen-Ebrahimian įsitikinimu, akivaizdu, kad Meng Hongwei buvo partijos atstovas Interpole. Vadovaudamas šiai organizacijai jis tuo pat metu ėjo ir Kinijos aukščiausios teisėsaugos institucijos – Viešojo saugumo biuro – viceministro pareigas. Vargu, ar Meng Hongwei galėjo užsitarnauti tokias aukštas pareigas, jei nebūtų ilgus metus įrodinėjęs savo ištikimybės partijai.
Autorė primena, kad Kinijos viešojo saugumo biuras, atsakingas už viešosios tvarkos ir saugumo užtikrinimą, užsiima ir neteisėtais sulaikymais bei kitomis su teisingumu bei žmogaus teisėmis prasilenkiančiomis veiklomis. Tai reiškia, kad Meng Hongwei karjeros laiptais užkopė organizacijoje, galinčioje būti žiauria ir negailestinga.
Įrankis kovoje su režimo priešais?
Meng Hongwei išrinkus Interpolo prezidentu būta nerimo, kad šią jo poziciją (nors ir laikoma daugiausia ceremonine) Kinija išnaudos politinių disidentų persekiojimui su Interpolo raudonųjų pranešimų pagalba.
Raudonasis pranešimas, grubiai tariant, yra tarptautinio arešto orderio atitikmuo, kuriuo valstybių narių prašoma ieškoti ir sulaikyti valstybių narių ar tarptautinių teisingumo institucijų paieškomą asmenį, siekiant jo ar jos ekstradikcijos.
Autorė primena, kad valstybių prašymus išleisti raudonąjį pranešimą Interpolas tvirtina, vertindamas ne paieškomo asmens kaltę, o tai, ar valstybė tokį prašymą pateikė laikydamasi atitinkamų įstatymų ir taisyklių. Dėl to šia sistema nesunku piktnaudžiauti. Vieša paslaptis, kad Rusija, Kinija, Turkija, Venesuela ir kai kurios Centrinės Azijos valstybės neretai, vedinos politinių motyvų, prašo išduoti raudonuosius pranešimus politiniams oponentams ir žurnalistams. Interpolui priklausančios valstybės neprivalo sulaikyti ar išduoti asmenų, dėl kurių išleidžiamas raudonasis pranešimas, bet daugelis šio reikalavimo visgi laikosi.
Ir ši tiesų, netrukus po to, kai Meng Hongwei buvo paskirtas Interpolo prezidentu, ši organizacija išleido raudonąjį pranešimą dėl ištremto kinų milijardieriaus Wengo Guo, neseniai grasinusio paviešinti kompromituojančios medžiagos apie KKP vadovybę.
Tačiau B.Allen-Ebrahimian pastebi, kad išdegė ne visos Kinijos ir Meng Hongwei užmačios. Pvz., vasarį Interpolas atšaukė Kinijos prašymu išduotą raudonąjį pranešimą Europoje gyvenančiam Pasaulinio uigūrų kongreso prezidentui Dolkunui Isai. Ši organizacija gina Kinijos engiamos etninės mažumos teises. Pekinas tvirtina, kad D.Isa yra teroristas, ir ne kartą prašė Europos vyriausybių jį suimti ir deportuoti.
Kai kurie stebėtojai atkreipia dėmesį, kad prabėgus maždaug pusantro mėnesio po to, kai buvo atšauktas D.Isos raudonasis pranešimas, Meng Hongwei buvo pašalintas iš viešojo saugumo biuro partinio komiteto, kuris iš esmės vadovauja šiai institucijai ir nustato ideologines gaires. Buvo vertinimų, jog taip partija nubaudė Meng Hongwei už tai, kad šis leido Interpolui atšaukti orderį.
Kieno jėga – to ir tiesa
„Pažvelkite į Sindziangą, – rašė įtakingo naujienlaiškio „Sinocism“ autorius Billas Bishopas, turėdamas galvoje Kinijos regioną, kur nelaisvėje be teismo laikoma apie milijoną musulmonų. – Manote, Pekinui rūpi kažkoks laikinas nerimas dėl Interpolo vadovo likimo?“
„Atrodo, kad šiandien Pekinas taip nebesijaudina dėl liberalių Vakarų nuomonės, kaip anksčiau“, – rašo B.Allen-Ebrahimian. Užuot dangstę masinių įkalinimo stovyklų egzistavimą Sindziange, Kinijos pareigūnai skelbia, kad jos užtikrina visuomenės gerovę. Pekinas jau retai tebekalba apie siekį laikytis tarptautinės teisės daug ginčų keliančioje Pietų Kinijos jūroje, o pabrėžia, kad niekas neturi teisės šalies kritikuoti už statomas salas ir militarizaciją. „Kieno jėga, to ir tiesa – taip buvo nuo seno“, – apibendrina straipsnio autorė.
Vis dėlto Pekino įtaka tarptautinėse institucijose stipresnė nei bet kada. Todėl, B.Allen-Ebrahimian nuomone, tarptautinės sistemos nariai turėtų susimąstyti, kiek gali kainuoti sprendimai atiduoti vadovaujančius postus KKP nariams.
Tikėtina, kad tiražuodama autoritarinę valdžios sistemą kitose pasaulio šalyse partija vis dažniau teisins ir net šlovins savo pragmatišką Realpolitik požiūrį į tarptautinę galią. „Žmogaus teisėmis ir įstatymo viršenybe grindžiamam liberaliam pasauliui teks ieškoti efektyvaus atsako – ir greitai“, – perspėja B.Allen-Ebrahimian.
