Viso politinio spektro analitikai yra įsitikinę, kad Šiaurės Korėja ne be pagrindo postringauja apie kaupiamą branduolinių įrenginių arsenalą. Jau detonuoti mažiausiai penki užtaisai – pakankamai maži, kad galėtų būti montuojami ant tarpžemyninių balistinių raketų, pajėgių pasiekti taikinius žemyninėje Jungtinių Amerikos Valstijų dalyje. Manoma, kad praktinio šių pajėgumų demonstravimo Šiaurės Korėja gali imtis jau 2018-aisiais, pirmiausia pasirinkdama tokius Korėjos pusiasaliui artimesnius taikinius kaip, pavyzdžiui, Japonija ar Havajai.
Šiaurės Korėja nelinkusi leistis į kalbas
Taigi laiko lieka vis mažiau, tegia J.R.Boltonas. 25-eri metai, per kuriuos iš derybų su Pchenjanu būtų buvę galima tikėtis bent šiokių tokių rezultatų, iššvaistyti tuščiai. Deja, tenka pripažinti, kad nei dabartinis šalies lyderis Kim Jong Unas, nei jo pirmtakai niekada nebūtų sutikę būti įkalbėti nutraukti savo branduolinių ginklų programą. Šiaurės Korėjos lyderiai į ją visada žvelgė kaip į režimo gyvavimo garantą. Nei įkalbinėjimais, nei gąsdinimais, nei kokiu nors šiųdviejų priemonių deriniu nėra pavykę nieko padaryti. Ir nėra priežasties galvoti, kad tai suveiktų dabar, rašo J.R.Boltonas.
Siūlyta keletas būdų, kaip būtų galima labiau prispausti Šiaurės Korėją. Vienas iš variantų –surengti prevencinių smūgių jos branduolinio ir balistinių raketų arsenalo atžvilgiu. Tačiau, savaime suprantama, kad joks Amerikos prezidentas neturėtų rizikuotisukelti pavojų niekuo dėtiems Amerikos civiliams, anei draugams ir sąjungininkams regione, kuriam pastovumu nepasižymintis Pchenjano lyderis kelia vis didesnį pavojų. Be to, pasak straipsnio autoriaus, reikia įsitikinti, kad ir Kinija teisingai supranta prezidento D.Trumpo nusistatymą, su kuriuo, kaip kalbama, pastarasis asmeniškai supažindino Kinijos prezidentą Xi Jinpingą neseniai Floridoje (JAV) įvykusiame jųdviejų susitikime. Ir tas nusistatymas – neleisti Pchenjanui laikyti Amerikosįkaite.
Deja, B.Obamos administracijai negailestingai apkarpius gynybos biudžetą, JAV kariuomenės pajėgumai pasidarė toli gražu ne optimalūs. B. Obama skyrė nepakankamai lėšų nacionalinėms priešraketinės gynybos programoms, taip šią gynybos sritį pasmerkdamas būti neadekvačiai nuskriausta, palyginti su tuo, kokia buvo pirminė prezidento George'o W.Busho idėja.
Panašiai nuogąstauti verčia ir abejonės amerikiečių pajėgumu neutralizuoti Šiaurės Korėjos karines grėsmes Pietums, teigia J.R.Boltonas. Šios grėsmės jau seniai kelia nerimą tiek Jungtinių Valstijų, tiek Pietų Korėjos sprendimų priėmėjams.
Išeitis – diplomatinė strategija
Svarbiausia Amerikos prezidento pareiga – užtikrinti Amerikos piliečių saugumą, todėl galimybė imtis prevencinių ar bet kokių kitokių karinių veiksmų Pchenjano atžvilgiu turi būti reali. Ir nors laikas, per kurį būtų galima tikėtis taikiai pašalinti Šiaurės Korėjos keliamą branduolinį pavojų, sparčiai senka, dar galima mėginti griebtis diplomatinės strategijos. Tai, diplomato įsitikinimu, yra vienintelis pasirinkimas, suteikiantis bent šiokios tokios vilties, kad Korėjos krizę vis dar galima išspręsti.
Jo teigimu, abiejų Korėjų susivienijimo galimybė – ir reali, ir palanki. Šiaurės Korėjos valstybė nustotų egzistavusi ir įsilietų į Pietų politinę ir ekonominę struktūrą. Pasak jo, toliau derėtis su Pchenjanu paprasčiausiai nėra prasmės. Versti Pekiną griežtinti poziciją Pchenjano atžvilgiu taip pat neverta.
Viso politinio spektro analitikai yra įsitikinę, kad Šiaurės Korėja ne be pagrindo postringauja apie kaupiamą branduolinių įrenginių arsenalą.
Kinija ne vieną dešimtmetį žaidė dvigubą žaidimą –ji nuolat bandė tikinti, kad prieštarauja Šiaurės Korėjos branduolinių pajėgumų didinimui, tačiau nedarė nieko arba beveik nieko, kad užkirstų tam kelią. Pekinui nerimą esą kėlė tai, kad, gerai paspaudus Pchenjaną (o Pekinas neabejotinai galitai padaryti), Šiaurės Korėjos režimas apskritai žlugtų, o tai savo ruožtu nulemtų didžiulius į Kiniją plūstančių pabėgėlių srautus ir išprovokuotų ilgai planuotą JAV ir Pietų Korėjos ginkluotą intervenciją, dėl kurios Kinija būtų priversta Jaludziango upę dalytis su amerikiečių kariškiais.
Kinijai šis sumanymas nepasirodė patrauklus nei praėjusio amžiaus vidury, nei jis toks atrodo jai dabar. J.R.Boltono įsitikinimu, prezidentas D.Trumpas turėtų pamėginti įtikinti Pekiną, kad jam pačiam būtų labai pravartu savo ekonominius svertus nukreipti spartaus ir organizuoto Korėjos pusiasalio susivienijimo link. Kinija ir JAV galėtų šį procesą paspartinti bendromis pastangomis – padidindamos spaudimą šalies valdžiai ir užmegzdamos ryšį su užspeistais į kampą jos gyventojais.
Pažymėtina, sako straipsnio autorius, kad Amerika dabar visiškai nesuinteresuota savo pajėgų dislokuoti palei Kinijos sieną, be to, ji pageidauja laikytis kuo atokiau nuo Korėjos demilitarizuotos zonos. Tačiau, pasak jo, Amerika seniai puoselėja planus sutelkti savo pajėgas netoli Pietų Korėjos miesto Busano, kad prireikus jas būtų galima nedelsiant nukreipti ten, kur reikia.
Toks variantas Kinijai būtų priimtinas, nors derybos šiuo klausimu, kaip ir kitais Korėjų susivienijimo klausimais, neabejojama, būtų nelengvos.
Susivienijo Vokietija, gal susivienys ir Korėja?
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1945-aisiais, sutartas Korėjos padalijimas palei 38-ąją paralelę turėjo būti laikinas.Deja, prasidėjo Šaltasis karas, po to – Korėjos karas, ir pusiasalio padalijimas tapo tarsi įšaldytas, panašiai kaip Vokietijos. Tačiau taip pat panašiai, kaip Europoje žlugus komunizmui susivienijo Vokietija, kada nors turėtų susivienyti ir Korėja.
Pagrindinis klausimas – ar viskas baigsis taikiai, patiriant kuo mažiau neramumų ir sumaišties, ar katastrofiškai, su milžiniškomis žmonių aukomis. Kinijos lyderiai, mokslininkai ir politologai Korėjos susivienijimo klausimu nesutaria.
Vis dėlto nemažai kinų strategų laikosi nuomonės, kad Kimų šeimos autoritarinė dinastija yra didžiulė našta ir kad ji šaliai neteikia praktiškai jokios realios strateginės naudos, o tik stato ją į pavojų.
Jei tyliai tartis su Kinija dėl Korėjos suvienijimo amerikiečiai būtų pradėję prieš dešimtmetį, problema galbūt jau būtų buvusi išspręsta. Pradėjus kalbėtis tik dabar, diplomatinės priemonės tarsi pastatomos į lenktynių trasą greta augančių Šiaurės Korėjos branduolinių pajėgumų. Kokia bus šių lenktynių baigtis – anaiptol nėra aišku.
Straipsnio autoriaus J.R.Boltono teigimu, aišku viena: kadangi amerikiečiai neketina taikstytis su tokia Šiaurės Korėja, kuri visam pasauliui kelia branduolinį pavojų, ir viliasi, kad nereikės prieš ją panaudoti karinės jėgos, Šiaurės ir Pietų susivienijimas būtų priimtiniausia išeitis.
