Tiesa, pastaruoju metu Vengrijos premjeras nemažai laiko skyrė tam, kad įtikintų opozicijos partijas, jog jis nesiekia Vengrijos išstojimo iš sąjungos. Pasak V.Orbano, jis nori „sąžiningos pozicijos jo šalies atžvilgiu“.
Derėjosi dėl stojimo
Paradoksalu, bet tas pats V.Orbanas buvo vienas iš pagrindinių derybininkų šalies stojimo į ES procese 1998-2002 metais. Viskas pasikeitė tada, kai jis buvo priverstas sugrįžti opoziciją.
V.Orbanas pastebėjo augantį Vengrijos vidurinės klasės nepasitenkinimą ES politika ir nepateisintais stojimo lūkesčiais ir perėmė politinę iniciatyvą į savo rankas. Buvęs stojimo proceso derybininkas staiga tapo įsitikinusiu euroskeptiku.
2010 metais į valdžią jis grįžo kaip aršus globalizacijos ir Briuselio politikos kritikas. Nuo tol Vengrijos premjeras nepraleidžia progos pabrėžti, kokios atgrasios jam yra europietiškos vertybės.
Jo iniciatyva šalyje buvo priimti griežtesni spaudos laisvę ribojantys įstatymai, o ES šalių įmonės neišvengė papildomos mokesčių naštos. Jis ne kartą leido suprasti, kad Vengrija privalo eiti savitu demokratijos keliu, nurodydamas teigiamais pavyzdžiais Turkiją, Kiniją ir netgi Vladimiro Putino Rusiją.
Naudojasi pabėgėlių krize
V.Orbanas bandė pasinaudoti ir ES pabėgėlių krize, stodamas į priekį kaip lyderis, kuris „statė gynybinę sieną, kad apgintų Europos ribas nuo migrantų antplūdžio“.
Nepaisant to, kad Vengrijos lyderio politinė partija „Fidesz“ oficialiai yra Europos liaudies partijos, konservatyvios tradicinės politinės jėgos dalis, V.Orbanas šioje kompanijoje yra itin nelaukiamas svečias. Jo draugijos baidosi netgi anksčiau jį sąjungininku laikiusi Vokietijos kanclerė, krikščionių demokratų lyderė Angela Merkel.
Vengrijos politinis elitas ES pastaruoju metu viešai vadina tiesiog ekonominiu projektu, o vienas iš ištikimiausių V.Orbano sekėjų, ministras Janosas Lazaras apie sąjungą kalba tik ekonominiais terminais, atmesdamas idėją, kad tai yra politinis, bendrų vertybių projektas.
Tai apskaičiuota provokacija, bandant įteigti, kad ES gali reguliuoti tik ekonominius santykius, o štai pabėgėlių krizės akivaizdoje kiekviena šalis gali reaguoti kaip išmananti. Bet kokios pabėgėlių priėmimo kvotos Vengrijai nėra įdomios.
Nenuostabu, kad V.Orbanas pabėgėlių krizę pasitelkė pliekdamas ES ir grasindamas apokaliptiška ateitimi. Vienam interviu Vengrijos radijuje jis pasakojo apie ES užplūdusius „riaušes keliančius migrantus“, „liepsnose skęstančias pabėgėlių stovyklas“ ir „gaujas, nusitaikiusias į Vengrijos moteris – žmonas ir dukras“.
Baiminasi kalifato Europoje
Kovo 1-ąją vykusiose eitynėse Vengrijos premjeras prabilo apie „laisvų Europos tautų kovą prieš Briuselio, Berlyno ir Paryžiaus federalistus“. Jis samprotavo, kad migrantų kvotos pavers Europą kalifatu, kuriame nebeliks vietos krikščioniškoms vertybėms.
Opozicijos politikai su nerimu sutiko šias emocingas viešas kalbas, teigdami, kad V.Orbanas ruošia vengrus galimam pasitraukimui iš ES. Pats Vengrijos premjeras jau anksčiau buvo pakurstęs aistras, prabildamas apie galimą išstojimą, jei sąjunga primes migrantų kvotas.
Toks referendumas dėl išstojimo būtų sunkiai suderinamas su ES teise, tačiau V.Orbanas šiomis kalbomis nori sužavėti ne europiečius, o tuos vengrus, kurie pabėgėlių krizės akivaizdoje linksta prie kraštutinių dešiniųjų partijos „Jobbik“.
2018 metais rengiamuose rinkimuose V.Orbanas tikisi išsaugoti savo poziciją, tad kova su „Jobbik“ gali priversti dar labiau griežtinti poziciją ES atžvilgiu ir pataikauti nusivylusiems rinkėjams.
Bičiuliaujasi su V.Putinu
V.Orbano kritika Briuseliui itin patinka Rusijai. Pats V.Orbanas nesibodi V.Putiną pateikti kaip gero politiko pavyzdį, o Kremlius už šį meilikavimą atsidėkojo 10 milijardų eurų paskola, skirta Vengrijai vystyti atominės energetikos projektus.
Vengrijos premjero kalbos apie savitą demokratijos kelią taip pat sutinkamos plojimais Kremliuje. Savo vertybėmis V.Orbanas linksta žymiai arčiau V.Putino nei politinių lyderių Briuselyje.
Pastarojo vizito Maskvoje metu V.Orbanas ir V.Putinas atrodė kaip vandeniu neperliejami bičiuliai. V.Putinas gyrė Vengrijos lyderį dėl kritiškos pozicijos ES politikos atžvilgiu bei teigė esąs „taip pat susirūpinęs dėl Europos tapatybės“.
V.Orbano politiką kai kurie apžvalgininkai vadina tiesiog „europutinizmu“ – draugiškas kapitalizmui lyderis tuo pat metu išsaugo pusiau autoritarinį valdymo stilių.
Kažkada liberaliausia Varšuvos bloko valstybe buvusi Vengrija ir vėl tapo išsišokėle. Tiesa, šį kartą jau Europos Sąjungos viduje.
Ar V.Orbanas išties nori išvesti Vengriją iš ES? Vargu. Tai sukeltų didelį vengrų nepasitenkinimą. Premjeras nori didinti atstumą nuo Briuselio, atsilaikyti prieš didesnį politinį ir ekonominį įtraukimą, kuris priverstų V.Orbaną atsisakyti rinkėjams mielų populistinių sprendimų.
Panašu, kad Vengrijos lyderis kuria valstybę, kuri būtų ES viduje, tuo pat metu megzdama draugiškus ryšius su V.Putino Rusija, savotišką tiltą tarp Rytų ir Vakarų. Panašų projektą įgyvendinti bando ir Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka.
Ar pavyks V.Orbanui išlikti šiame prieštaravimo ES ir buvimo nare rate? Štai esminis klausimas.
