Kai kurie apžvalgininkai ženklus, bylojančius apie Lietuvos ir JAV interesų užsienio politikos srityje išsiskyrimą, vertina kaip bandymą erzinti mus maitinančią, saugančią, globojančią ranką ir įžvelgia kone politinę savižudybę: juk būtent Jungtinės Valstijos ir jų karinė galia yra pagrindinis Lietuvos nepriklausomybės, demokratijos ir stabilumo garantas. Vis dėlto šis modelis kiek per primityvus, kad juo remiantis būtų galima vertinti gana specifinius Lietuvos siekius itin daugialypės JAV išorės politikos atžvilgiu.
Gana didelę dalį Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio tarp mūsų šalies diplomatų ir valstybės vadovų vyravusias nuotaikų išties galima pavadinti pro amerikietiškomis. Dar Sąjūdžio laikais Lietuva užmezga glaudų ryšį su lietuvių išeivija kitapus Atlanto ir JAV vadovybe, šį ryšį sutvirtina JAV parama jaunai Lietuvos valstybei, jos kariuomenei ir ekonomikai.
Bene aukščiausias Lietuvos ir JAV suartėjimo laipsnis pasiekiamas Valdo Adamkaus ir George'o W.Busho prezidentavimo laikotarpiu: jo metu Jungtinės Valstijos patikina, kad „kiekvienas, pasirinkęs Lietuvą savo priešu, taps ir Jungtinių Valstijų priešu,“ praktiškai šis teiginys įtvirtinamas priimant Lietuvą į NATO, o ši bent jau simboliškai atsidėkoja remdama JAV karines operacijas Irake ir siųsdama ten savo pajėgas.
Atrodytų, kad kaip įmanoma glaudesnis bendradarbiavimas su JAV turėtų būti Lietuvos diplomatijos paradigma. Tik ar šiandieninės Donaldo Trumpo valdomos JAV užsienio politikos gairės ir diplomatinis aparatas tokie patys, su kuriais mūsų šalis pratusi ir linkusi bendradarbiauti? Deja, ne, ir tai jau ne Lietuvos vadovų ar užsienio reikalų ministerijos tarnautojų kaltė.
Netikėtas pokytis?
Pirmoji priežastis, kodėl D.Trumpo administracijos užsienio politika „nesiklijuoja“ su Lietuvos interesais, – ideologinė. Lietuva pratusi šlietis prie neokonservatoriškosios tradicijos Amerikos užsienio politikos formuotojų. Šios dvidešimtajame amžiuje susiformavusios politinės srovės, įtakingos JAV Respublikonų partijos viduje, pamatas – tikėjimas moralinių kelrodžių svarba užsienio politikoje.
Neokonservatoriai tiki, kad Jungtinės Valstijos turi naudotis savo karine, diplomatine ir ekonomine galia tam, kad pasaulyje skleistų demokratijos ir laisvės idėjas, kitaip tariant, darytų tai, kas teisinga ir gera. Amerikoje ši idėja dažnai kritikuojama dėl paprastos priežasties: kai politikai ima skirstyti pasaulyje vykstančius reiškinius į juoda ir balta, gera ir bloga, galima nesunkiai nusiristi iki savivalės ir katastrofų.
Vis dėlto Lietuvos gėrio ir blogio supratimas su neokonservatyviųjų respublikonų pasaulėžiūra daugeliu klausimų visuomet sutapo: ypač santykių su Rusija srityje, dažnai ir Artimuosiuose Rytuose.
Vis dėlto Lietuvos gėrio ir blogio supratimas su neokonservatyviųjų respublikonų pasaulėžiūra daugeliu klausimų visuomet sutapo: ypač santykių su Rusija srityje, dažnai ir Artimuosiuose Rytuose.
D.Trumpo užsienio politika – visiškai priešinga neokonservatoriškiems idealams. Pergalę rinkimuose jam atnešęs šūkis „Amerika – pirmiausia“ savaime bylojo apie naujojo JAV lyderio siekį „išlaisvinti“ pirmąją pasaulio ekonomiką nuo kitados prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų ir nebeužsiimti tarptautine labdara demokratijos vardan. Praktikoje tai patvirtino D.Trumpo pareiškimas apie Amerikos pasitraukimą iš Paryžiaus Klimato susitarimų, sušvelnėjusi retorika Rusijos atžvilgiu ir dar stipresnis spaudimas partneriams Europoje dėl NATO gynybos finansavimo (magiškieji du procentai nuo BVP).
Neokonservatoriškasis Respublikonų partijos sparnas (su kuriuo ir šiandien Lietuvos diplomatai ir vyriausybininkai palaiko neblogus santykius) nuo pat pirmųjų Trumpo kampanijos dienų ėmė jam atvirai oponuoti : tai aiškiai parodė ir tokie partijos autoritetai kaip Bushų šeima, buvusi valstybės sekretorė Condoleezza Rice ar senatorius Johnas McCainas (būtent pastarasis vadovavo JAV Kongreso delegacijai atvykusiai „raminti“ Lietuvos iškart po Donaldo Trumpo išrinkimo).
Taigi galbūt Lietuva tiesiog lieka ištikima savo artimiausiems ideologiniams sąjungininkams JAV viduje, kurie, nepaisydami partinės priklausomybės, ir patys nedvejodami griauna kai kuriuos Trumpo administracijos planus Kongrese?
Stabilumą praradusi partnerė
Kita problema – susijusi su „techninėmis“ D.Trumpo užsienio politikos detalėmis. Lietuva įpratusi pasikliauti JAV kaip stabilia ir profesionalia užsienio politikos partnere. Tik štai abiejų šių komponentų D.Trumpo administracijos diplomatijoje gerokai mažiau nei įprasta.
Dar savo karjeros verslo pasaulyje metu D.Trumpas išleido knygą pavadinimu „Sandorio menas“, kurioje rašo, kad geriausią sandorį pasiekti gali tada, kai esi nenuspėjamas. Panašu, kad šią taisyklę D.Trumpas tiesiogiai taiko ir užsienio politikoje: pareiškimas dėl JAV atstovybės perkėlimo iš Tel Avivo į Jeruzalę, protu nesuvokiamas apie situaciją Vidurio Rytuose bent kiek nusimanantiems diplomatams, – bene geriausias to pavyzdys.
Panašu, kad JAV prezidentui diplomatai apskritai atrodo menkai reikalingi: jo prezidentavimo laikotarpiu Valstybės departamento (Užsienio reikalų ministerijos atitikmens JAV) biudžetas jau nurėžtas trisdešimčia procentų, daugybė ambasadorių postų iki šiol likę tušti, o D.Trumpo tviterio paskyra tapusi bene svarbiausia diplomatinių santykių platforma.
Kinijos Komunistų partijos lyderis Xi Jinpingas vieną dieną išvadinamas „parazitinės valstybės vadu,“ o kitą – „šauniu vyruku, kuris žino, ką daro.“
Lietuvai, ieškančiai stabilumo garantijų, šis diplomatinis chaosas nėra palankus ir parama jam prieštarautų ilgalaikiams mūsų šalies siekiams.
Pasaulio lyderiai ima suvokti, kad JAV malonė šiandien pelnoma ne dėl bendrų ilgalaikių strateginių tikslų, o kuo pompastiškiau priimant JAV vadovą užsienio vizitų metu: su kuo ilgesniu raudonu kilimu, šūkaujančiomis miniomis, fanfaromis ir įspūdinga neoficialiąja programa. Lietuvai, ieškančiai stabilumo garantijų, šis diplomatinis chaosas nėra palankus ir parama jam prieštarautų ilgalaikiams mūsų šalies siekiams.
Taigi, ar Lietuva užsienio politikos srityje tolsta nuo Amerikos? Veikiau pati D.Trumpo Amerika tolsta nuo visko, kam iki šiol buvo įsipareigojusi. Sveikas protas, be abejo, sako, kad tai skirtumai neturėtų tapti pagrindu įsidrąsinusios Lietuvos arogancijai JAV atžvilgiu: Lietuvai draugai reikalingi ir geresnio draugo už Jungtines Valstijas mūsų šalis artimiausiu metu neras.
Tačiau šis draugas, regis, išgyvena maištingos paauglystės etapą, todėl ir elgtis su juo reikia atsargiai: demonstruoti palankumą ir stabilumą, tačiau nepulti tenkinti kiekvienos jo užgaidos ir ruoštis tiems laikams, kai paauglystės laikotarpis bus pergyventas.
