Rusijos prezidento pareiškimai gali būti vertinami kaip politiniai, tačiau būtų neteisinga jų nevertinti rimtai.
Iki pat paskutinių dienų prieš įsiveržimą į Ukrainą Rusijos vadovybė tvirtino, kad pajėgų telkimas pasienyje tėra plataus masto pratybos. Todėl dabar būtų nelogiška abejoti jos ryžtu kovoti toliau, rašo BBC.
Vis dėlto dabartinė padėtis fronte iš esmės skiriasi nuo vasario mėnesio padėties prie Ukrainos sienų. Tuomet Rusija subūrė įspūdingą karinę grupuotę, o Kremlius, nepaisydamas visų Vakarų kaltinimų ir perspėjimų, tvirtino, kad tai buvo tik didelės pratybos.
Dabar V.Putinas atvirai kalba apie karinius veiksmus visa jėga, tačiau, bent jau sprendžiant iš atvirų šaltinių, tokios masinės grupuotės fronte ar netoli jo nėra.
„Šiuo metu nė viena pusė nenori derėtis. Kol viena pusė manys, kad turi persvarą, karas tęsis“, – sako Robas Lee, Užsienio politikos instituto Vašingtone vyresnysis bendradarbis. Be to, jis pastebi, kad karas Rusijoje tebėra gana populiarus.
Ar Rusijos kariuomenė gali įvykdyti politinį Rusijos prezidento nurodymą ir pradėti naują kampaniją Ukrainoje?
Tai didelis ir sudėtingas klausimas, susidedantis iš kelių mažesnių. BBC Rusijos tarnyba bandė rasti atsakymus į juos.
-
Kramatorskas, Slovjanskas, Bachmutas – lemiamas mūšis dėl Ukrainos Donbaso
-
Vaizdo įrašuose – užfiksuota akimirka, kai Vinycia atakuota raketomis
-
Rusijoje pradėta savanorių mobilizacija
-
Širdį draskanti Ukrainos karo realybė: tėvas išnešė sūnų iš mūšio lauko, bet šis neišgyveno
-
Ukraina: Rusijos pareiškimai apie neteisėtą ginklų kontrabandą – propaganda
-
Per Rusijos raketų smūgį Vinycioje žuvo mažiausiai 23 žmonės
-
Maskva: Rusija tęs karinę kampaniją Ukrainoje, kol pasieks savo tikslus
Kaip galėtų atrodyti naujoji kampanija?
Vasario 24 d. Rusija pradėjo invaziją į Ukrainą ir, įvairiais skaičiavimais, prie sienų sutelkė nuo 150 000 iki 200 000 karių, įskaitant savo pajėgas ir jos kontroliuojamų apsišaukėliškų DLR ir LLR „liaudies respublikų“ ginkluotas formuotes.
Iš pradžių Rusija akivaizdžiai ketino vykdyti visai kitokią kampaniją nei gegužės ir liepos mėnesiais.
Pirmosiomis invazijos savaitėmis Rusijos pajėgos bandė greitais ir galingais smūgiais prasiveržti į Kyjivą iš šiaurės ir šiaurės rytų ir padaryti gilius įsiveržimus Donbase ir pietuose iš Krymo pusės.
Greito ir triuškinančio smūgio strategija niekur oficialiai nebuvo nurodyta – apie tai reikia spręsti iš Rusijos karių veiksmų.
Tokiam galingam smūgiui reikia sutelkti pajėgas, kad priešininkui būtų galima suduoti triuškinamą smūgį, kuris priverstų jį kapituliuoti. Tokio smūgio taikinys gali būti karinės pajėgos, pramonės ar politiniai centrai (pvz., sostinė).
Amerikos doktrinoje tokia taktika vadinama „šoku ir baime“ ir apima ne tik kovines operacijas, bet ir plataus masto informacinę ir propagandinę kampaniją, nukreiptą į gyventojus.
Šis elementas buvo ir Rusijos invazijos metu – pavyzdžiui, V.Putinas ragino Ukrainos kariškius „paimti valdžią į savo rankas“.
Tačiau konflikto pradžioje nepavyko Ukrainos pajėgoms suduoti tokio triuškinamo smūgio. Po to, kai kariai įstrigo kovose netoli Kyjivo, Rusija juos išvedė iš Kyjivo, Černihivo ir Sumų regionų ir sutelkė dėmesį į kovas Donbase.
Balandžio 22 d. Rusijos Centrinės karinės apygardos pajėgų vado pavaduotojas Rustamas Minekajevas pareiškė, kad prasideda antrasis konflikto etapas, kurio tikslas – „nustatyti visišką Donbaso ir Pietų Ukrainos kontrolę“.
Daugelis manė, kad šis antrasis etapas skiriasi nuo pirmojo, nes radikaliai pasikeitė strategija: konfliktas iš suplanuotos greitos ir triuškinamos invazijos virto vadinamuoju išsekimo karu, kuriame nėra vieno karinio tikslo.
Pagrindinis jo tikslas – sumažinti priešo išteklius, susilpninti ekonomiką ir kariuomenę. Toks konfliktas nepanaikina grynai karinių tikslų ir uždavinių, tik jie tampa ne tokie ambicingi.
Jei Rusijos vadovybė ateityje (po „operatyvinės pauzės“) pasirinks naujo triuškinamo smūgio strategiją, jai reikės pasiekti didžiulį pranašumą, surinkti daug kartų didesnes pajėgas už Ukrainos pajėgas tame fronto ruože.
Tai padaryti gana sunku, nes, pirma, konfliktas tęsiasi jau keletą mėnesių, Ukrainos karinis mechanizmas jau įsibėgėjo ir įgauna pagreitį.
Antra, žvalgybos, pirmiausia palydovinės žvalgybos, dėka Kyjivas galės iš anksto nustatyti Rusijos pajėgų, telkiamų naujam smūgiui, koncentracijos vietas. Atsiradus tolimojo nuotolio ir didelio tikslumo ginklams, šios teritorijos gali būti Ukrainos pajėgų taikiniu.
Antrasis variantas – tai konfliktas, orientuotas į išsekinimą. Tai reiškia ne tik pozicinį karą, bet ir puolimą. Tokių puolimų tikslai gali būti skirtingi, pavyzdžiui, apsupti priešo grupuotę, išstumti ją iš tam tikros teritorijos arba užimti pramonės centrą.
Skirtumas tarp šių dviejų strategijų yra tas, kad pirmuoju atveju prieš smūgį būtina sukaupti kuo daugiau pajėgų, o antruoju – užtikrinti nuolatinį ir nenutrūkstamą ginklų, karinės įrangos ir personalo tiekimą, kad būtų galima kompensuoti kovinių operacijų metu patirtus nuostolius.
Ekonominiu požiūriu pirmuoju atveju galima būtų tikėtis didelių gynybos užsakymų ir griežtos jų vykdymo kontrolės. Antroji taktika apima priemones, skirtas ekonomikai ir gynybos pramonei stabilizuoti ir paremti.
Kur galima tikėtis puolimo?
Apie vieno galingo smūgio būtinybę gana plačiai rašė įvairūs prorusiški komentatoriai socialinėje žiniasklaidoje.
Jie kritikuoja Kremlių, kad šis konfliktą vadina specialia operacija, kaltina jį neryžtingumu ir pritaria idėjai oficialiai pradėti visavertį karą su Ukraina, paskelbti karo padėtį ir visuotinę mobilizaciją, be kurios, anot jų, karinė pergalė konflikte su Ukraina neįmanoma.
Kariniai ekspertai, kurių BBC Rusijos tarnyba paprašė pakomentuoti tikėtinas būsimos kampanijos operacijas, nesvarstė naujo didelio triuškinamo smūgio scenarijaus, kaip kad Rusija bandė padaryti invazijos pradžioje.
„Labai mažai tikėtina, kad Rusija galėtų užimti Kyjivą ar kitą didelį miestą, pavyzdžiui, Charkivą, Zaporižią ar Odesą“, – sakė R.Lee iš Užsienio politikos instituto Vašingtone.
Tačiau akivaizdu, kad karo veiksmai, kurių tikslai bus mažesni, vyks. Pasak Izraelio karinio eksperto Davido Gendelmano, tikėtina, kad vienu metu gali vykti kariniai veiksmai keliomis kryptimis.
„Ypatingas dėmesys skiriamas Charkivui ir Chersonui. Charkivo kryptimi matome stiprėjančią Rusijos ginkluotųjų pajėgų grupuotę, kurios nepakanka Charkivui šturmuoti ar užimti, tačiau jos pakanka, kad būtų galima sulaikyti didelę Ukrainos pajėgų grupuotę, judėti miesto link tam tikrose teritorijose ir sustiprinti jo apšaudymą raketine ir minosvaidžių artilerija. Taip pat matome, kad Rusijos grupuotė stiprėja Chersono kryptimi, įskaitant pajėgų perkėlimą iš Zaporižios krypties“, – sakė jis.
Kitas ekspertas iš Rusijos, pageidavęs likti neįvardytas, mano, kad logiškesnis Rusijos taikinys galėtų būti pietūs, tačiau tiksliai nenurodė, kur galėtų prasidėti puolimas. Jis mano, kad pietuose yra aiškus politinis tikslas – atkirsti Ukrainą nuo jūros.
„Kita vertus, ukrainiečiai paskelbė, kad vykdys kontrpuolimą pietuose. Ir tai man taip pat kelia klausimų: ar jie tikrai ketina ten vykdyti kontrpuolimą, jei taip atvirai apie tai kalba? Tačiau bet kokiu atveju pietūs atrodo perspektyvesni, nes ten galima pasiekti ne tik karinių, bet ir politinių tikslų“, – apibendrino jis.
D.Gendelmanas patikslina, kad Rusijos pajėgų padėtis netoli Chersono yra sudėtinga: „Tai silpnas Rusijos gynybos taškas dėl geografinių priežasčių, dėl ribotų tiekimo galimybių dviem tiltais per Dnipro upę. Ukrainos pajėgos ten nuolat palaiko operatyvinę įtampą ir vykdo nedideles kontrpuolimo operacijas, todėl Rusijos ginkluotosios pajėgos turi sustiprinti grupuotę, kad neprarastų Chersono ir turėtų galimybę vykdyti puolamuosius veiksmus“.
„Apskritai visame pietiniame Rusijos ginkluotųjų pajėgų fronte yra mažesnis operatyvinis tankis, nes didžioji pajėgų dalis sutelkta Donbase, todėl Ukrainos pajėgos turi daugiau galimybių ten pulti, tad Rusijos ginkluotosios pajėgos turėtų į tai atsižvelgti ir, kur įmanoma, sustiprinti ruožus“, – pridūrė ekspertas.
Iki šiol labiausiai įtempti mūšiai vyko Donbase. D.Gendelmanas teigia, kad Donbasas gali išlikti pagrindine kryptimi, nes jau paskelbta, kad siekiama užimti visą Donecko regioną.
R.Lee su juo sutinka – jis mano, kad didelio masto Rusijos puolimas už Donbaso ribų yra mažai tikėtinas.
Jis pabrėžia, kad tam reikia daug gerai sukomplektuotų dalinių, o Rusijos karių gretas dabar papildo daugiausia žmonės, atėję į kariuomenę pagal trumpalaikes sutartis.
„Problema yra žmogiškieji ištekliai. Jie neturi daug padalinių, galinčių veiksmingai vykdyti puolamąsias operacijas. Geriausi jų kariai yra Donbase, o tai reiškia, kad jie vargu ar galės daug nuveikti kitur“, – pabrėžia R.Lee.
Kur gauti papildymo?
Žmogiškieji ištekliai, apie kuriuos kalba amerikiečių analitikas, iš tiesų yra didelė problema Rusijai ir Ukrainai.
Liepos 12 d. parengtame politiniame pranešime Jungtinės Karalystės gynybos ministerija rašė, kad „personalo trūkumas Rusijos ginkluotosiose pajėgose gali priversti Rusijos gynybos ministeriją griebtis “netradicinių komplektavimo metodų“.
„Tai apima ir rusų kalinių verbavimą, kurį, kaip pranešama, vykdo privati karinė bendrovė „Wagner“. Jei tai tiesa, toks žingsnis greičiausiai rodo, kad sunku kompensuoti didelius Rusijos kariuomenės patirtus nuostolius“, – teigiama britų žvalgybos informacijoje.
Rusijai vis tiek reikės žmonių, kad ir kokią strategiją ji pasirinktų. „Triuškinančios pergalės prieš Kyjivą“ šalininkai sako, kad tokia pergalė neįmanoma be visuotinės mobilizacijos.
„Išsekinimo karui“ reikia mažiau išteklių ir, kaip pažymi R.Lee, iki šiol tokiai strategijai karių pakako.
„Prisimenu, kaip gegužės mėnesį daug žmonių klausė, ar ši kampanija gali tęstis be visuotinės mobilizacijos. Na, jos nebuvo, o karas atnešė Rusijai laimėjimų. Tačiau klausimas lieka: ar po kelių mėnesių jie turės pakankamai žmonių?“ – sako ekspertas.
Pasak D.Gendelmano, jau dabar Rusijai trūksta karių, kad būtų galima pasiekti didesnių karinių tikslų ilgalaikio konflikto metu.
„Idealiu atveju grynai karine prasme masinė mobilizacija, nors ir ne visuotinė, jau seniai reikalinga, nes turimų išteklių geriausiu atveju pakanka lėtai pažangai siaurose atkarpose. Tačiau, kaip jau ne kartą buvo minėta, masinė mobilizacija Rusijoje yra aštrus politinis žingsnis, kurio jie visais būdais stengiasi išvengti ir apsieiti su įvairiais savanoriais, mobilizacija LNR ir DLR teritorijose ir papildomų bataliono taktinių grupių formavimu iš kadrinės kariuomenės“, – sako jis.
Be D.Gendelmano minėtos politinės visuotinės mobilizacijos problemos, egzistuoja ir organizacinė problema. Apie tai kalbėjo Rusijos ekspertas.
„Neturime mechanizmo, kuris leistų greitai pašaukti daug šauktinių iš rezervo, greitai juos apmokyti ir išmokyti naudotis ginkluote. Yra ribotos mobilizacijos galimybė, kiek mums žinoma, ji ir vyksta. Žinoma, kad daugeliui, įskaitant ir tuos, kurie pasitraukė į rezervą, siūloma pasirašyti trumpalaikes sutartis. Skambinama žmonėms iš karinių komisariatų, rašomi laiškai, o kai kurie sutinka. Tai taikoma praktiškai visoms ginkluotųjų pajėgų rūšims, pradedant sausumos pajėgomis ir baigiant pilotais“, – sakė jis.
Ar Rusija turės pakankamai amunicijos?
Rusijos kariuomenė sunaudoja labai daug šaudmenų – ukrainietiškoji žurnalo „Forbes“ versija skaičiuoja, kad per patį kovų dėl Donbaso įkarštį per dieną buvo sunaudojama apie du tūkstančius tonų šaudmenų.
Karinis ekspertas Viktoras Murachovskis savo „Telegram“ kanale nurodo, kad vienas motorizuotasis pėstininkų batalionas vidutiniškai sunaudoja savo amuniciją per vieną kovos dieną, o jo gabenamos/nešiojamos amunicijos kiekis viršija 80 tonų.
Esant dabartinei taktikai neįmanoma sumažinti šaudmenų suvartojimo. Pasak D.Gendelmano, „apskritai Rusijos ginkluotosios pajėgos fronte žengia į priekį dėl ugnies galios pranašumo, kuris tiesiogiai priklauso nuo didelio kiekio šaudmenų tiekimo ir sunaudojimo“.
Jo teigimu, Rusija artimiausiu metu turės pakankamai amunicijos, tačiau kyla problema, kaip ją pristatyti kariams: „Kadangi teleportacija dar neišrasta, amunicija, atgabenta geležinkeliu ir autotransportu, saugoma artimoje ir tolimoje pafrontės zonose, o iš šių sandėlių sunkvežimiais pristatoma daliniams.
Karališkojo jungtinio gynybos studijų instituto (RUSI) Londone ataskaitoje teigiama, kad pagrindinė Rusijos artilerijos silpnybė yra „logistinė našta“.
Pačios amunicijos, kaip teigiama dokumente, Rusijai užteks ilgam: „Be didžiulių atsargų, likusių nuo Sovietų Sąjungos laikų, kurios dar nepanaudotos – kai kuriais vertinimais, jų užteks dar keleriems metams – Rusijos gynybos pramonė turi nemažai pajėgumų gaminti artilerijos sviedinius.
Tačiau problemos prasideda, kai šaudmenys pristatomi į mūšio lauką. „Divizijos ir brigados lygmens lauko amunicijos sandėliai tebėra dideli ir lengvai pastebimi, juos sunku paslėpti ar apsaugoti, o jų perkėlimas užima daug laiko“, – teigia britų ekspertai.
Sandėlių problema
Rusijos kariuomenė, sunaudojanti tiek daug šaudmenų, prieš pradėdama naują didelę kampaniją bus priversta spręsti opią problemą, su kuria susidūrė pastarosiomis savaitėmis.
Ukrainiečiai, įsigiję ir įvaldę vakarietišką tolimojo nuotolio artileriją, sudavė apčiuopiamus smūgius karinėms bazėms, vadavietėms, degalų ir amunicijos sandėliams Rusijos okupuotų teritorijų gilumoje.
„BBC News Ukraine“ duomenimis, per pastarąsias dvi savaites dėl apšaudymo buvo sunaikinta mažiausiai 15 didelių Rusijos karinių užnugario objektų.
Šią problemą Rusija gali išspręsti keliais būdais: stiprinti oro ir priešraketinę gynybą ir elektronines atsakomąsias priemones; suderinti atsakomąją ugnį, tolimojo nuotolio artilerijos naikinimui pasitelkti aviaciją bei diversijų ir žvalgybos grupes; sunaikinti arba atkirsti šaudmenų tiekimo Ukrainos tolimojo nuotolio artilerijos sistemoms kelius; naudoti požemines saugyklas, maskuojamąsias priemones; atitraukti didelius karinius objektus, pirmiausia amunicijos sandėlius, į dar gilesnį užnugarį, kur jų nepasieks Ukrainos artilerija.
Tačiau dabartinėje situacijoje nė vienas iš šių metodų negali padėti išspręsti problemos.
Rusijos kariuomenės priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos ir pajėgumai Ukrainoje jau ir taip yra gana dideli. Tačiau šių priemonių veiksmingumas abejotinas – įrodyta, kad amerikiečių HIMARS įveikia Rusijos priešlėktuvinę ir priešraketinę gynybą.
Be to, Ukrainos ginkluotosios pajėgos gauna ne tik raketinę ginkluotę, bet ir didelio tikslumo tolimojo nuotolio šaudmenis.
Liepos 8 d. paaiškėjo, kad kitą JAV karinės pagalbos Ukrainai dalį sudarys 155 mm didelio tikslumo šaudmenys. Oficialiai apie tai nepranešama, tačiau spėjama, kad tai gali būti „M982 Excalibur“ sviediniai, kurių tikslumas ir nuotolis padidėjo nuo 40 iki 57 kilometrų.
„M982 Excalibur“ gali būti naudojamas vokiečių savaeigės artilerijos sistemose „PzH 2000“ arba amerikiečių „M109A3GN“, kurios jau yra Ukrainoje.
Gali būti, kad šių sviedinių negalima šaudyti iš M777 haubicų – Ukrainos oficialiuose ir neoficialiuose šaltiniuose išplatintoje šių amerikietiškų haubicų filmuotoje medžiagoje matyti patrankos be specialių įrenginių, leidžiančių naudoti didelio tikslumo šaudmenis. Tačiau nėra patvirtinta, kad tokių ginklų nėra Ukrainoje.
Tačiau net įprastiniai 155 mm sviediniai gali pataikyti už 40 km, o kai kurios artilerijos sistemos – dar toliau. Artilerijos sviedinius numušti įprastinėmis priešlėktuvinės gynybos priemonėmis beveik neįmanoma, ypač kai juos paleidžia visa baterija.
Norint organizuoti priešbaterinę kovą su tokiomis artilerijos sistemomis, reikia turėti bent tokio pat nuotolio ir tikslumo ginklų.
Ir to nepakanka – reikia žvalgybos, taikinių nustatymo ir ugnies valdymo priemonių. Nei M142 HIMARS ar M270 MLRS, naudojančios taktines raketas, nei haubicos ar savaeigės paleidimo sistemos, smogiančios „Escalibur“, nebus ilgai vienoje vietoje – jos iššauna ir tuojau pat pasitraukia.
Lėktuvai galėtų veiksmingai slopinti bet kokią priešo artileriją, tačiau tik tuomet, jei nebūtų priešlėktuvinės gynybos priemonių, o jų yra. Sunaikinti patranką, bet prarasti lėktuvą – prasti mainai.
Galima pasitelkti diversines žvalgybos grupes, kurios medžiotų klajojančius raketų paleidimo įrenginius, tačiau tam reikia didelės sėkmės. HIMARS ir kitos galingos sistemos nejuda be kovinės palydos, o ukrainiečių kontrdiversiniai padaliniai niekur nedingo.
Ginklų tiekimo kelių atkirtimas yra logiška idėja, jei ją galima įgyvendinti. Ukrainos teritorija yra didžiulė, o kelių – daugybė. Prokremliškos ir nacionalistinės pakraipos atstovai siūlė bombarduoti tiltus per Dnipro upę, kad būtų atkirsti tiekimo keliai ir Ukrainos kariuomenė Donbase liktų tik su „bado daviniais“.
Bet tiltai nėra lengviausias taikinys. Net ir didelis tiltas vis tiek nėra labai platus. Tai gana tvirta konstrukcija, o jai sunaikinti reikia daug šaudmenų. Vis dėlto tokie svarbūs strateginiai objektai paprastai yra saugomi priešlėktuvinės gynybos.
Tiltų sunaikinimo operacija pareikalautų daug darbo, būtų brangi ir negarantuotų sėkmės, jei būtų šaudoma iš tolo „Iskander“ ir „Kalibr“ raketomis. Ir būtų labai rizikinga, jei būtų bandoma panaudoti bombonešius – labai tikėtina, kad lėktuvai būtų numušti.
Kariuomenėje maskuojamosios priemonės yra pats svarbiausias dalykas. Tačiau didelių stacionarių karinių objektų atveju Rusijos kariuomenė turėjo iš anksto pasirūpinti jų užmaskavimu – dabar jų buvimo vieta Ukrainos vadovybei nėra paslaptis, o artilerija smūgiuoja jau žinomomis koordinatėmis.
Priimtinas problemos sprendimas galėjo būti požeminių saugyklų statyba. Tačiau, pirma, tokios požeminės saugyklos turi būti netoli tiekimo linijų, antra, jos turi atitikti saugos reikalavimus ir būti pakankamo pajėgumo. Trečia, vis dar sunku nuslėpti jų buvimo vietą – anksčiau ar vėliau priešas pastebės statybvietę arba suseks transporto srautus.
Žinoma, galite nedėti visų kiaušinių į vieną krepšį ir pabandyti padalyti didelius sandėlius į daug mažesnių. Tačiau tuomet reikėtų gerokai padidinti apsaugos ir priežiūros personalo skaičių, be to, vis tiek išliktų užpuolimo rizika – nesitikėkite, kad priešas vengs pulti nedidelį taikinį.
Galiausiai, technikos, šaudmenų, degalų ir kitų medžiagų sandėlius būtų galima paprasčiausiai perkelti į kontroliuojamą teritoriją – 90–100 km nuo fronto linijos. Akivaizdus sprendimas, tačiau dėl jo kyla didelių logistinių problemų.
Pasak D.Gendelmano, karo metu šiuos klausimus spręsti labai sunku: „Esamomis sąlygomis neįmanoma smarkiai padidinti transporto priemonių skaičiaus, o išsklaidyti ir apsaugoti sandėlius karo sąlygomis yra varginantis ir ilgas procesas, kurį visada geriau atlikti iš anksto. Todėl bent jau artimiausiu metu amunicijos, degalų ir tepalų sandėlių pažeidžiamumas išliks silpnoji Rusijos grupuotės vieta, o pagerėjimas, net ir dedant reikiamas pastangas, užtruks“.
Tiekimo grandinė atrodo maždaug taip: iš centrinių sandėlių Rusijos gilumoje amunicija kraunama į vagonus ir geležinkeliu gabenama į sandėlius, esančius Ukrainoje arba gretimose teritorijose. Iš ten jie keliais gabenami į fronto sandėlius.
Jei sandėlis yra už 30–40 km nuo fronto linijos, vienas sunkvežimis per dieną gali nuvažiuoti du ar tris kartus, o už 90–100 km – ne daugiau kaip vieną kartą. Todėl transporto priemonių ir darbuotojų skaičių reikėtų patrigubinti.
Anot anonimiškumo pageidavusio Rusijos eksperto, Rusijos kariuomenė yra pajėgi spręsti išsklaidytų logistikos centrų ir mazgų problemą kiekybiniu požiūriu.
„Reikia naudoti daugiau sunkvežimių, daugiau kariškių vairuotojų. Beje, tai viena iš rečiausių specialybių. Jei pamenate, karo pradžioje į nelaisvę patekę šauktiniai taip pat buvo vairuotojai. Tuo metu trūko kontraktininkų, juk kontraktininkus labiau apsimoka siųsti į sudėtingesnes užduotis“.
„Todėl šią problemą reikės kažkaip išspręsti. Ją galima išspręsti, nes automobilių atsargos dar toli gražu nėra išnaudotos. Yra kur gauti ir vairuotojų, bet tai organizacinės priemonės, kurių imamasi dabar“, – mano jis.
Tačiau vis dar išlieka organizacinis klausimas.
Didėjant transporto priemonių skaičiui ir ilgėjant jų kelionės trukmei, tokie konvojai taps labiau pažeidžiami atakų iš oro, taip pat artilerijos ir diversantų. Kitaip tariant, reikės spręsti konvojų saugumo klausimą.
Išskaidžius sandėlius reikės sudėtingesnės įvairių rūšių krovinių apskaitos, keitimosi informacija ir ryšių sistemos. Galiausiai reikės daugiau logistikos specialistų.
Vadų pakeitimas
Rusijos kampanija Ukrainoje, kurios pradžioje nepavyko pasiekti, kaip manoma, pagrindinio strateginio tikslo – užimti Kyjivo ir sutriuškinti Ukrainos pajėgas, galbūt jau paskatino pertvarkyti vadovavimo grandinę.
JK gynybos ministerija, remdamasi žvalgybos pranešimais, birželio 25 d. tviteryje oficialiai pranešė, kad nuo birželio pradžios keli Rusijos generolai buvo atleisti iš vadovaujančių pareigų. Tarp jų, britų žvalgybos duomenimis, yra generolas pulkininkas Andrejus Serdiukovas, oro desanto pajėgų vadas, ir armijos generolas Aleksandras Dvornikovas, Pietų karinės apygardos vadas.
Rusija šios informacijos nepatvirtino. Rusijos gynybos ministerijos tinklalapyje oro desanto pajėgų vadu vis dar nurodomas A.Serdiukovas, o Pietų apygardos vadu – A.Dvornikovas.
Trečiadienį pranešta, kad gynybos pramonės kompleksą prižiūrintis vicepremjeras Jurijus Borisovas greičiausiai atsistatydins. Nuo 2018 m. jis yra atsakingas už ginklų ir karinės įrangos gamybos organizavimą Rusijoje, tačiau gynybos sektoriuje tiesiogiai dirba nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos.
Pasak vieno Rusijos karinio eksperto, Rusijos vadovybė jau bando keisti vadų štabą, ieškodama kompetentingesnių vadų.
„Mūsų kariuomenė kenčia nuo prastos atrankos. Ir kuo aukščiau kopiame kopėčiomis, ypač generolų lygmenyje, tuo didesnė tikimybė, kad susidursime su žmogumi, kuris nėra pats kompetentingiausias, kuris peraugo savo kompetenciją ir pakilo tik dėl to, kad yra lojalus. Tačiau visada yra tam tikras skaičius tų, kurie dirba ir nuo kurių viskas priklauso. Iš jų ir renkamės“, – sako jis.
Pasak jo, kariniuose sluoksniuose sklando gandai apie pasikeitimus kariuomenės vadovybėje, tačiau nežinoma, kiek ir kas konkrečiai buvo pakeista.
Izraelio karinis ekspertas D.Gendelmanas mano, kad toks vadų pasikeitimas vargu ar duos teigiamų rezultatų.
„Iki šiol matėme grupuočių vadų pasikeitimus, žemesniame junginių ir dalinių lygmenyje tai, atrodo, iš dalies taip pat vyksta, taip pat ir dėl nuostolių, tačiau nėra garantijos, kad tokie pertvarkymai ką nors duos. Personalas vidutiniškai yra toks, koks yra, ir mes turime dirbti su tuo, ką turime. Kaip sakė draugas Stalinas: „Mes neturime rezerve Hindenburgų“, – pažymi jis.
„Ir apskritai Rusijos ginkluotųjų pajėgų problemos šiame kare kyla ne dėl konkrečių netinkamų dalinių vadų, o dėl bendro plano, bendro karo vedimo ir bendro kariuomenės pasirengimo jam, jų neįmanoma išspręsti keičiant vadus“, – pabrėžia Izraelio karo ekspertas.
Pasak R.Lee, nors specialistams Rusijos kariuomenės vadovavimo klaidos yra gana akivaizdžios, sprendimas pakeisti padalinių ir formuočių vadus dažnai priimamas dėl to, kad politikai dažnai ant vykdytojų išlieja nusivylimą dėl savo pačių klaidų.
