Iš Graikijos pastarosiomis savaitėmis nesiliovė sklidę įvairūs grasinimai destabilizuoti Europos Sąjungą:
*gąsdinta nekontroliuotais migrantų srautais;
*žadėta per Graikiją įsileisti ir į Vokietiją pasiųsti „Islamo valstybės“ teroristus;
*tyčiotasi, kad skolos nebus sumokėtos;
*Vokietijos reikalauta sumokėti Graikijai reparacijas, priešingu atveju grasinant konfiskuoti Graikijoje esantį Vokietijos nekilnojamąjį turtą;
*grasinta nebesilaikyti europinio susitarimo santykiuose su Rusija.
Tarptautinės politikos ekspertas profesorius Thomas Jägeris žurnalo „Focus“ puslapiuose spėja, jog naujoji Graikijos vyriausybė veikiausiai sąmoningai ieško konfliktų su ES ir ypač su Vokietija, taip siekdama išplėsti laviravimo erdvę derybose dėl šalies finansavimo pagal ES ir Tarptautinio valiutos fondo pagalbos paketą.
Pasak profesoriaus, Atėnai puikiai žino, kad Vokietija nori išlaikyti Graikiją euro zonoje bei išsaugoti vieningą Europos Sąjungą. Šią aplinkybę Graikija mėginanti išnaudoti kaip svertą ekonominėse derybose.
Dalis Graikijos grasinimų šiandien įgavo labai konkrečią išraišką. Balandžio 7 dieną, Aleksio Cipro vizito į Maskvą išvakarėse, Graikijos vyriausybė skaičiais įvertino Antrojo pasaulinio karo metais šaliai Vokietijos padarytus nuostolius (278,7 milijardo eurų) ir pareikalavo išpirkti šią kaltę. (Priminsime, kad Graikijos skola dabar siekia 320 milijardų eurų).
Tačiau didžiausiu galvos skausmu ES bei Vokietijai yra tapęs sunkiai nuspėjamas A.Cipro vyriausybės užsienio politikos kursas. Europos parlamento Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Elmaras Brokas interviu Vokietijos radijui trečiadienio rytą išsakė rimtus būgštavimus, kad naujojoje graikų vyriausybėje esama jėgų, siekiančių pakeisti Graikijos geostrateginę orientaciją.
Pasak jo, tai seną tradiciją turinti kova, kai dar 1944 metais Stalinas ir W.Churchillis susitarė dėl Graikijos priklausymo Vakarų hemisferai, su kuo graikų komunistai niekada nesusitaikė.
Profesorius Thomas Jägeris, pabrėžęs išskirtinę Graikijos geostrateginę padėtį, irgi primena, kad po Antrojo pasaulinio karo Graikijoje pagal Trumano doktriną buvo kryptingai remtos antikomunistinės jėgos, taip siekiant užkirsti Sovietų Sąjungai priėjimą prie Viduržemio jūros.
Dabar Atėnai nepraleidžia progos liaupsinti visokeriopų broliškų ryšių su Rusija. Ir nors, ieškant jų, istorinės atminties keliais nueinama net iki Rusijos kristianizacijos laikų X amžiuje, „Die Welt“ korespondentas M.Wehneris pastebi, kad dabartinis graikų broliavimasis su rusais sietinas ne su ortodoksų bažnyčia, o su komunistine „Syrizos“ partijos praeitimi.
Be to, pats Aleksis Cipras yra atviras ateistas, netgi ketinęs apkarpyti graikų ortodoksų bažnyčios įtaką bei panaikinti jai mokesčių privilegijas, didžiavęsis, kad yra pirmasis Graikijos vyriausybės vadovas, davęs priesaiką be Biblijos.
Kur kas svarbesni yra geostrateginiai motyvai, užčiuopiami A.Cipro pasisakymuose apie bendrą rusų bei graikų kovą prieš hitlerinę Vokietiją.
Interviu TASS A.Cipras neseniai teigė, jog šioje bendroje kovoje būtent graikai ir rusai pralieję daugiausia kraujo. Tuo istoriškai kritišku momentu, pasak A.Cipro, „mūsų tautos užmezgė broliškus santykius“, ir „šia spindulinga praeitimi remdamiesi, galime turėti nuostabią bendrą ateitį“.
Atsiliepdamas į šias A.Cipro istorines interpretacijas, Elmaras Brokas pastebėjo, kad, nežiūrint Vokietijos atjautos Graikijai dėl karo metais jai padarytos žalos, vis dėlto ne Graikija esanti labiausiai nuo nacistinės Vokietijos nukentėjęs kraštas, ir netgi ne šiandieninė Rusija, o Lenkija bei Ukraina. Bet A.Ciprui šiuo atveju veikiausiai rūpėjo ne istorinė tiesa, o abiem kryptimis – į Maskvą ir į Briuselį – siunčiami signalai.
Ideologiniai motyvai
Šalia jau įvardintų ekonominių bei geostrateginių galimo Atėnų suartėjimo su Maskva motyvų, kai kurie vokiečių analitikai įžvelgia dar ir ideologinius.
Juk abi graikų koalicinės vyriausybės partijos, tiek kairioji A.Cipro „Syriza“, tiek dešinioji nacionalistinė „Nepriklausomų graikų“ partija, jaučia ideologinę giminystę su Rusija, atmetančia vakarietišką liberalizmą.
„Die Welt“ korespondentas Thomas Straunhaaras pastebi, kad iš kairiųjų radikalų ir dešiniųjų radikalų sudaryta vyriausybė negali rasti pozityvaus bendro vardiklio, o tik bendrą priešininką.
„Die Welt“ korespondentas Thomas Straunhaaras pastebi, kad iš kairiųjų radikalų ir dešiniųjų radikalų sudaryta vyriausybė negali rasti pozityvaus bendro vardiklio, o tik bendrą priešininką. Nes esama per didelio skirtumo tarp premjero, jaunystėje priklausiusio stalinistiškai orientuotiems komunistams, ir feodaliniams oligarchams atstovaujančio užsienio reikalų ministro.
Konfrontacinis, nenuspėjamas graikų vyriausybės kursas verčia korespondentą įtarinėti, jog „Aleksiui Ciprui ir jo kabinetui visiškai nerūpi išspręsti šalies problemas, jiems rūpi kas kita – destabilizuoti liberalią, teisinės valstybės ir rinkos ekonomikos principais grindžiamą Europą“.
Graikija – ginklas prieš ES
Nesunku įsivaizduoti, kaip labai prie širdies tokia Atėnų laikysena Maskvai. Graikija yra „tradiciškai Rusijai lojali, ir tai kyla iš istorinių, kultūrinių bei religinių priežasčių“, teigia Maskvos užsienio politikos ekspertas Fiodoras Lukjanovas.
Dėl to ji yra geras politinis instrumentas, leidžiantis daryti įtaką ES politikai. Viltingai nuteikti Maskvą turėjo ir debatuose dėl ES sankcijų Rusijai A.Cipro jau ne sykį išsakyta kritika, jog ekonominis karas neišvengiamai veda į akligatvį, bei graikų premjero pažadas priešintis sankcijų pratęsimui.
A.Cipras kritikavo ankstesnes Graikijos vyriausybes už tai, jog sankcijų klausimu jos elgėsi nesavarankiškai, dėl ko Graikijos ūkis patyręs didelių, 430 mln. dolerių siekiančių nuostolių.
A.Cipras kritikavo ankstesnes Graikijos vyriausybes už tai, jog sankcijų klausimu jos elgėsi nesavarankiškai, dėl ko Graikijos ūkis patyręs didelių, 430 mln. dolerių siekiančių nuostolių.
Europos parlamento Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Elmaras Brokas supranta ir pateisina graikų vyriausybės norą derėtis su Maskva dėl mažesnės dujų kainos ir net dėl galimybės importuoti į Rusiją vaisius bei daržoves.
Pasak E.Broko, draudimas jas įvežti buvo vienpusiškai priimtas Rusijoje, tad tik Rusija gali jį atšaukti. Kam nori ir kada nori.
Problema glūdi kur kitur – ar tas draudimo atšaukimas bus „nupirktas“ Europos Sąjungos solidarumo kaina, jei Graikija už finansinę pagalbą bei ekonomines nuolaidas pažadės panaudoti veto teisę, kai birželio mėnesį bus svarstomas sankcijų Rusijai pratęsimo klausimas.
„Jei taip nutiktų, tektų svarstyti, kaip tokiu atveju elgtis su Graikija“, – teigė europarlamentaras.
Kai kurie Vokietijos ekspertai linkę nedramatizuoti Atėnų flirto su Maskva ir mėgina guostis Kremliaus pragmatiškumu.
„Die Welt“ korespondentas Eduardas Steineris mano, kad Atėnų flirtas su Maskva tėra politinis farsas, kuriuo siekiama sukelti Europos pavyduliavimą.
„Die Welt“ korespondentas Eduardas Steineris mano, kad Atėnų flirtas su Maskva tėra politinis farsas, kuriuo siekiama sukelti Europos pavyduliavimą. Kremlius, nors šiaip jau linkęs į drąsias avantiūras, pastaruoju metu nesišvaisto pinigais. O dėl Graikijos finansinės padėties Kremlius, esą, iliuzijų neturi, todėl būtų sunku įsivaizduoti, kad pasiūlytų Graikijai didesnes paskolas.
„Nežiūrint visų politinių ambicijų, Rusija vis dėlto veikia pragmatiškai“, – apibendrina E. Steineris.
O štai rusų propaganda formuluoja kitaip: jei Graikija jaučiasi kitų europiečių bei Amerikos palikta likimo valiai, tai Rusija esanti Atėnams vienintelis išsigelbėjimas.
Aišku viena: Maskva su pasitenkinimu stebi Atėnų derybas su Briuseliu ir Berlynu. Piktdžiugą lydi užuodžiami nauji šansai į ES statinio plyšius įvaryti dar vieną pleištą.
V.Putino tikslas – destabilizuoti Europą
Rimtus pavojus Graikijos bandyme žaisti Rusijos korta įžvelgia ir ilgametė „FAZ“ korespondentė Maskvoje, viena iš Vokiečių-rusų forumo įkūrėjų Elfie Siegl. Jos manymu, Rusija padės Graikijai euro krizėje. Nes Kremlius suinteresuotas, kad Graikija išsižadėtų solidarumo su ES. Juk V.Putino tikslas – destabilizuoti Europą.
Pasak žurnalistės, Rusija įdėmiai stebi Europą. Maskva turi daug specialistų, puikiai išmanančių euro zonos valstybes, analizuojančių su Graikija susijusį konfliktą. O štai Europoje ekspertų, gerai susipažinusių su Rusijos mąstysena, su tuo, kas ir kaip šioje valstybėje vyksta ir kaip į tai reikėtų reaguoti, – kur kas mažiau.
V.Putinas nesitikėjo iš Europos Sąjungos valstybių tokios vieningos reakcijos į Krymo aneksiją ir į karą, kurį ji kariauja Rytų Ukrainoje. Ir veikiausiai nesitikėjo susilaukti sankcijų, už kurias vieningai pasisakė visos ES valstybės.
Matydamas dabar galimybę pasiknisti po tos vienybės pamatais, jis būtinai pamėgins ją išnaudoti. Šiems išskaičiavimams pasiteisinus, Rusija mėgintų išklibinti ir kitas ES valstybes, o tai reikštų ES vienybės Rusijos agresyvios politikos atžvilgiu pabaigą.
Taigi, visuose šiuose svarstymuose girdėti nerimą keliantis klausimas: negi turime ruoštis strateginei Atėnų ir Maskvos sąjungai? Negi Atėnai taps Trojos arkliu ES ir NATO?
