Paryžiuje vidaus reikalų ministrai iš ES šalių (Paryžiaus, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos) paskelbė pareiškimą, kuriuo pranešta, kad interneto paslaugų tiekėjams bus keliami ypatingi reikalavimai atskleisti vartotojų turinį, kuriame bus pastebėtos neapykantos ir teroro apraiškos.
Bendrame pasitarime dalyvavę ministrai sieks, kad visos ES narės pradėtų informacijos stebėseną apie keliaujančiųjų lėktuvu maršrutus bei tokią informaciją kauptų duomenų bazėse.
Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas patarė uždrausti teikti paslaugas tiems interneto tiekėjams, kurie nesutiks suteikti valdžiai šios prieigos.
Prancūzijoje areštuojami įtartini asmenys
Tačiau net ir prieš „Charlie Hebdo“ užpuolimą Europos lyderiai svarstė įvesti griežtesnę asmenų kontrolę. Pavyzdžiui, Prancūzijos Parlamentas rugsėjo mėnesį išleido įstatymą, leidžiantį valdžiai laikinai konfiskuoti pasus ir ID korteles asmenų, kurie įtarimi galimu susijungimu su užsienio teroristinėmis organizacijomis.
Prancūzų pareigūnai pranešė, jog 54 žmonės jau buvo areštuoti dėl neapykantos kalbos [orig. hate speech], tarp kurių buvo ir kontroversiškomis kalbomis garsėjantis komediantas.
Nors iš pažiūros visos šios priemonės, kuriomis būtų sugriežtinta piliečių kontrolė, gali atrodyti, kaip atsakas į pastaruosius išpuolius, tačiau tokios šalys, kaip Prancūzija ir Vokietija, užsienio reporterių teigimu, griežtesnę kontrolę nei JAV vykdo jau ilgą laiką.
Šių šalių valdžia reikalauja interneto paslaugų kompanijų, tokių kaip „Yahoo“ ir „Twitter“, kad šios draustų skleisti nacistinę propagandą. Tačiau šie valdžios sprendimai skambėjo daugiau kaip vienpusis dialogas, nes didelės iniciatyvos iš technologijų kompanijų nebuvo sulaukta.
Laisvasis mandatas cenzūrai?
Interneto paslaugų tiekėjai neturi prieigos numatyti, koks turinys galimai provokuoja teroristinius išpuolius. Dėl šios priežasties suteikiant laisvąjį mandatą firmoms cenzūruoti ir filtruoti tokio tipo informaciją, tikėtina, jog bus eliminuotas užgaulus turinys, bet nebūtinai keliantis potencialią grėsmę.
Tokioje situacijoje svarbu klausti, kiek toli galėtų žengti internetinė cenzūra, ir ar ji neuždraustų satyrinių memų ar komiksų, kokius publikavo „Charlie Hebdo“, sklaidos.
Svarbu klausti, kiek toli galėtų žengti internetinė cenzūra, ir ar ji neuždraustų satyrinių memų ar komiksų, kokius publikavo „Charlie Hebdo“, sklaidos.
Be to, net jeigu interneto kompanijos imtų blokuoti vaizdo klipus ar kitą, su teroristine propaganda susijusią informaciją, tai nebūtinai reikštų, jog tokio tipo informacija liktų visiškai nepasiekiama.
Simpatizuojantys teroristams galėtų lengvai pasinaudoti virtualiais privačiais tinklais ar proxy serveriais, kurie suteikia prieigą vartotojams vienoje šalyje apsimesti, jog jie yra kitoje. Kai kurie europiečiai jau ilgą laiką naudoja tokius įrankius, kurie leidžia pasiekti amerikietiškus kanalus, kurie nėra transliuojami jų šalyje, pavyzdžiui, „Netflix“.
Daugiau kontrolės – daugiau saugumo?
D.Camerono pasiūlymas sukuria daugybę probleminių klausimų. Kalboje, kurią pasakė šią savaitę, jis išsakė norą, kad tokios kompanijos, kaip „WhatsApp“ ir „Snapchat“ sukurtų prieigą žvalgybos tarnyboms stebėti vartotojų pokalbius.
Jeigu šios kompanijos atsisakytų bendradarbiausi su valdžia, jos neturėtų teisės veikti Didžiojoje Britanijoje.
Iš pirmo žvilgsnio tokia kontrolė galėtų atrodyti pagrįsta – juk policija ilgą laiką jau turi teisę klausytis vietinių pokalbių, tad kodėl ji negalėtų stebėti internetinių žinučių?
Technologijų ekspertai komentuoja, jog tokių prieigų sukūrimas gali kelti pavojų, kadangi programišiai ir kriminalistai gebės įsilaužti į tokias sistemas, vogti valdžios kaupiamą informaciją.
Užsienio apžvalgininkų teigimu, D.Camerono pasiūlymas pasieks priešingų tikslų – sukurs mažiau saugumo. Be to, interneto vartotojai, kurie norės komunikuoti slapta, galės pasinaudoti šifravimo programomis (pavyzdžiui, Tor“), kurių dėka jie galės paslėpti savo identitetus, buvimo lokacijas.
Klausimas, kaip užkirsti kelią teroristinėms atakoms, padėti žvalgybos tarnybos pasiekti reikiamą informaciją reikiamu metu – vis dar lieka gyvybiškai svarbus ir atviras. Tačiau tampa aišku, jog tai ne tik saugumo, bet ir teisės į privatumą ir žodžio laisvę išsaugojimo dilema.
