„Tautos tėvas“ nutrintais batais
Vienoje žinučių, paskelbtų socialiniame tinkle „Facebook“ pasakojama, kokį palikimą J.Stalinas neva paliko po mirties:
„6 algos, gulėjusios Stalino stalčiuje, nauja tunika, veltiniai, pypkė, batai, naujas paltas.
J.Stalinas buvo gana kuklus finansinių reikalavimų atžvilgiu. Jo atlyginimas buvo beveik 3 kartus mažesnis už šalies vidurkį.
Iki 30-ųjų vidurio jis buvo padidintas 2 kartus, o tai prilygsta to meto šalies vidurkiui.
Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Stalino algos dydis padidėjo dar beveik 1,5 karto ir siekė 1 200 rublių.
Tai buvo beveik didžiausias atlyginimas šalyje. Palyginimui – vidutinis depo darbininko atlyginimas buvo 750 rublių“, – pasakojama įraše.
Kitoje žinutėje yra nuotrauka su tekstu, kuriame pasakojama apie jautrią ir kuklią diktatoriaus sielą:
„...Palaikydami Staliną, kalbame apie tai, kad kol vagys kirto miškus (kalbama apie sunkius miško ruošos darbus tremtyje, – red. past.), valstiečių vaikai galėjo tapti mokslininkais ir maršalais. Ir visa tai atiduodamas liaudžiai, sau jis pasiliko tik nutrintus batus“, – romantizuojamas J.Stalino portretas.
Iš tiesų J.Stalinas turėjo palyginti nedaug nuosavybės – bent jau formaliai.
Taip yra ir todėl, kad 1936 m. SSRS konstitucija (dar vadinama „Stalino“) aiškiai panaikino privačią nuosavybę, palikdama tik vadinamąją „asmeninę“ nuosavybę.
Dėl šios priežasties tos materialinės gėrybės, kuriomis naudojosi sovietų diktatorius, buvo laikomos „valstybinėmis“. Tačiau tai nereiškia, kad jų apimtis buvo maža.
Sovietinis glamūras
2011 m. leidinio „Rossijskaja gazeta“ padedant Rusijos federalinei saugumo tarnybai (FST) parengtame straipsnyje Stalino namų ūkis apibūdinamas taip:
„Iš viso J.Stalinas turėjo 18 vilų. Tiesa, taip jos buvo vadinamos tik dėl istorinių tradicijų – šiuolaikine prasme tai būtų valstybinės rezidencijos.
26 hektarų plote buvo: pagrindinis 1110 metrų dviejų aukštų namas (iš pradžių statytas kaip vieno aukšto), 17 metrų į žemę įkastas bunkeris, svečių namai, pavėsinės, pirtis, šiltnamis su katiline, elektrinė, šiltnamis, garažai, patalpos sargybiniams, ūkiniai pastatai...
Interjeras sužadina dvejopus jausmus: griežta tvarka, absoliuti švara ir tyla.
Generalisimas mėgo didelius šviesius kambarius, dievino raudonus Kanados klevus, supančius verandas, kuriose praleisdavo daug laiko.
Atrodytų, tai buvo neregėta prabanga – dirbtinis dešimčių tūkstančių medžių miškas. Vien 1933-1935 metais pasodinta 70 tūkst. suaugusių beržų, tujų, liepų, klevų, pušų ir eglių.
Tvenkinys dažnai išdžiūdavo – ši problema buvo išspręsta išbetonavus dugną.
Tvenkinys buvo įžuvintas veidrodiniais karpiais, o dirbtinėje saloje buvo auginami arbūzai.
Name buvo modernus vonios kambarys ir vonia su dušu.
Pats pastatas ne kartą buvo perstatytas, atsižvelgiant į kiekvieną užgaidą: pristatytas pirmas aukštas, virtuvės grindyse iškastas mini baseinėlis, kad visada po ranka būtų šviežios žuvies“, – taip aprašoma viena iš J.Stalino pamėgtų vilų, tapusi pagrindine jo rezidencija.
Nežinojo pinigų vertės
Panašų vaizdą galima aptikti ir J.Stalino dukters, Svetlanos Alilujevos, atsiminimuose:
„Jis nežinojo, nei kaip šiuolaikiniai pinigai skaičiuojami, nei kiek kas nors kainuoja – gyveno ikirevoliucine nuostata, kad šimtas rublių yra milžiniška suma.
Ir kai duodavo man du ar tris tūkstančius rublių, nesvarbu, ar mėnesiui, ar pusmečiui, ar dviem, jis manė, kad duoda milijoną.
Visas jo atlyginimas kiekvieną mėnesį būdavo sudėtas į maišelius ant jo stalo. Nežinau, ar jis turėjo taupomąją knygelę, tikriausiai ne.
Jis pats pinigų neišleisdavo, neturėjo kur ir už ką juos išleisti. Visa jo kasdienybė – vasarnamiai, namai, tarnai, maistas, drabužiai, – už visa tai mokėjo valstybė, tam buvo specialus skyrius kažkur MGB sistemoje, o ten sava buhalterija, ir nežinia, kiek jie išleisdavo.
Jis pats to nežinojo. Kartais pykdavo ant savo vadų ir generolų iš sargybos, ant Vlasiko, sakydamas: „Vargšai! Jūs spekuliantai, aš žinau, kiek pinigų praeina pro jūsų pirštus!“
Bet jis nieko nežinojo, tik intuityviai jautė, kad tai didžiulės pinigų sumos.
Bandė kažkaip audituoti savo ūkį, bet nieko neišėjo – jam pateikė kažkokius išgalvotus skaičius.
Dėl to įsiuto, bet taip nieko ir nesugebėjo išsiaiškinti. Su savo visagalybe jis buvo bejėgis, bejėgis prieš siaubingą sistemą, kuri augo aplink jį kaip milžiniškas bičių korys –jis negalėjo jos nei sulaužyti, nei bent jau suvaldyti.
Generolas Vlasikas jo vardu įsakydavo skirti milijonus statyboms, važinėti didžiuliais specialiais traukiniais, – bet mano tėvas net negalėjo sužinoti, kur, kiek, kam...“
Ištikimas asmens sargybinis
N.Alilujeva atsiminimuose pasakoja apie Nikolajų Vlasiką, patyrusį saugumietį, kuris 1931 metais tapo pagrindiniu diktatoriaus sargybiniu ir, be viso kito, užsiėmė jo vilos įrengimu.
Norėdamas užtikrinti J.Stalino saugumą, N.Vlasikas sukūrė ištisą konspiracijos sistemą: nustatytą valandą kartu su diktatoriaus mašina iš Kremliaus išvažiuodavo keli analogiški vyriausybiniai automobiliai – kartais jų skaičius pasiekdavo penkiolika – ir išsivažinėdavo į skirtingas puses. Nustatyti, kuriame automobilyje važiuoja J.Stalinas, buvo neįmanoma.
N.Vlasiko pastangomis prie Maskvos ir SSRS pietuose buvo organizuota ištisa puikiausiai įrengtų ir saugomų J.Stalino vilų ir rezidencijų sistema.
1933 metais sovietų lyderis nusprendė kraustytis iš sostinės į užmiestį ir išsirinko „Artimąją vilą“ Volynskojės kaime prie Maskvos kaip nuolatinę savo gyvenimo vietą.
J.Staliną viloje saugojo devyni žmonės: pats N.Vlasikas, septyni iš 35 teritorijoje budėjusių asmens sargybinių ir asmeninis vairuotojas.
Kiek vėliau ši komanda buvo padidinta iki 12 žmonių. O išorinę dviem tvoros eilėmis apjuostos vilos sargybą užtikrino apie 200 žmonių.
Plačiau apie tai galite skaityti čia: Sargybiniai kūnais dengė Josifą Staliną nuo kulkų, o šis jų nelaikė žmonėmis
Lėktuvas Stalino šlepetėms
Tačiau įrodymų apie Stalino pomėgį seniems, nuavėtiems batams iš tiesų yra. Tačiau to priežastis – ne įsivaizduojamas asketizmas, o sergančios kojos, mat nudrengti batai kėlė mažiau diskomforto.
Apskritai šiuo atžvilgiu jis buvo kaprizingas – žinomas bent vienas atvejis, kai jo mėgstamos šlepetės jam buvo skraidintos lėktuvu.
Akivaizdu, kad tokių kaprizų ir logistinių sprendimų negalima laikyti kuklumu ar juo labiau askeze.
Stalinas asmeniškai naudojosi ne tik daugybe vilų („dačių“), kurių priežiūra ir apsauga buvo vykdoma tik valstybės lėšomis.
Nepaisant to, kad pats buvo kruvinas tironas, jis taip ir nesugebėjo organizuoti viso šio turto valdymo taip, kad būtų išvengta korupcijos.
15min verdiktas: Trūksta konteksto. Nors J.Stalinui formaliai nepriklausė daugybė rezidencijų ir transporto priemonių, kuriomis jis naudojosi, tačiau jį nuolat supo neįtikėtina prabanga, kuria jis naudojosi.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia
