Ar tikrai Jungtinių Tautų Chartija draudžia įkurti Palestinos valstybę?

„Facebook“ tinklo įraše apie Palestinos valstybės sukūrimo galimybes tvirtinama:

„Ar žinote, kodėl JT nesukuria Palestinos valstybės? Todėl, kad tai draudžia jos Chartijos 80 rezoliucija... JT Chartija yra tarptautinė sutartis. Tos JT Chartijos 80-oji rezoliucija turi tarptautinės sutarties galią“.

Taip pat priduriama:

„Palestinos atveju paaiškinama, kad žydams suteiktos teisės Izraelio žemėje negali būti niekaip keičiamos, nebent atitinkamų valstybių ar šalių sudarytas susitarimas dėl patikėjimo paverčia mandatą patikėjimo teise.

Pagal tos pačios Chartijos 12 skyrių JT tam turėjo trejų metų laikotarpį: nuo 1945 m. spalio 24 d. (JT Chartijos įsigaliojimo data) iki 1948 m. gegužės 14-15 d., t. y. dienos, kai baigėsi Didžiosios Britanijos mandato Palestinai galiojimas ir buvo paskelbta Izraelio valstybė...

Pagal Didžiosios Britanijos mandatą visa Palestinos teritorija buvo rezervuota žydų nacionaliniams namams ir būsimai nepriklausomai žydų valstybei įkurti, patvirtinant tai, kas buvo nuspręsta 1920 m. balandžio mėn. vykusioje San Remo taikos konferencijoje.

Jokia Britų mandato Palestinos dalis nebuvo skirta arabų valstybei įkurti, nes arabų apsisprendimo teisės buvo suteiktos kitur: Sirijoje, Irake, Arabijoje, Egipte ir Šiaurės Afrikoje.
Iš viso buvo sukurta 21 arabų valstybė didžiulėje teritorijoje, nusidriekusioje nuo Persijos įlankos iki Atlanto vandenyno.“

Gazos ruožas

Suteikė apsisprendimo teisę

Iš konteksto aišku, kad „JT Chartijos rezoliucija 80“ reiškia Jungtinių Tautų Chartijos 80 straipsnį.

Šis straipsnis kartu su 77, 79 ir 81 straipsniais reglamentuoja globos sistemą.

Iš pradžių „patikėtiniais“ buvo laikomi kraštai, kuriems buvo taikomas Tautų Lygos mandatas (mandatinės teritorijos), kraštai, kurie Antrojo pasaulinio karo metu buvo atskirti nuo valstybių, taip pat tie, kurie savanoriškai pasirinko būti globojami.

Šiuo metu ši institucija faktiškai tapo anachronizmu, nes iki 1994 m. visos patikėtinės šalys įgyvendino savo apsisprendimo teisę.

Kas yra mandatinės teritorijos?

Mandatinių teritorijų sistema atsirado pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kai nugalėtojos pasidalijo nugalėtų valstybių kolonijines valdas.

Visos mandatinės teritorijos buvo suskirstytos į 3 grupes. Pirmai grupei priklausė buvusios Osmanų imperijos valdos, kurių mandatinis valdymas buvo numatytas keleriems metams (Irakas, Libanas, Palestina, Sirija), jos formaliai valdytos kaip teritorijos, kuriose buvo pilietybė ir administracinės institucijos.

Irakas nepriklausomas tapo 1932, Sirija – 1936, Libanas – 1941, Palestina 1947 m. buvo suskirstyta į 2 dalis – vienoje jų 1948 m. susikūrė Izraelis.

Antrai grupei priklausė teritorijos, kuriose nenumatyta greitai susikurti nepriklausomoms valstybėms – Vokietijos buvusios kolonijos Centrinėje Afrikoje (dabar Tanzanija, Ruanda, Burundis, Togas, Kamerūnas, Gana).

Trečiai grupei priklausė teritorijos, kurios buvo pripažintos mandatą jas valdyti gavusių valstybių dalimi arba jų kolonijomis (Namibija, Papua Naujoji Gvinėja, Samoa, kai kurios Ramiojo vandenyno nedidelės salos).

„Facebook“ įrašo autorius visiškai teisus tik dėl vieno – mandatinės Palestinos – teritorijos, kurią pagal Tautų Lygos mandatą iki 1948 m. valdė Britų imperija – gyventojai turėjo apsisprendimo teisę.

O kadangi šioms žemėms nebuvo sudaryta jokia patikėjimo sutartis, jos gyventojai galėjo netrukdomi apsispręsti patys.

Anksčiau nei žydų valstybė

Tačiau teiginys, kad jokia mandatinės (britų) Palestinos dalis „nebuvo skirta arabų valstybei įkurti“, yra neteisingas.

Iš tikrųjų mandatinės Palestinos teritorija buvo daug didesnė nei šiuolaikinio Izraelio teritorija (įskaitant dabartinę Palestinos Nacionalinę Administraciją).

Žemėms į rytus nuo Jordano upės jau 1923 m. buvo suteikta plati autonomija, o 1946 m. – visiška nepriklausomybė, suformuojant Transjordanijos emyratą (šiuolaikinę Jordanijos Hašimitų Karalystę).

Taigi, arabų valstybė mandatinėje Palestinoje buvo įkurta ne vėliau, o anksčiau nei žydų valstybė.

Izraelio žemėlapis

JT planui priešinosi ne žydų, o arabų pusė

1947-aisiais Jungtinės Tautos (JT) balsavo už rezoliuciją 181, dar žinomą kaip Padalijimo planas, kuria buvo siekiama Palestiną padalyti į atskiras žydų ir arabų valstybes, o Jeruzalę patikėti tarptautiniam administravimui.

Žydų vadovybė šiam planui pritarė, bet arabų pusė atmetė ir jis niekada nebuvo įgyvendintas. Dėl šios priežasties vargu ar galima laikyti Izraelį – ar bent jau jį vieną – atsakingu už jo neįgyvendinimą.

Kitais metais britų valdžia, negalėdama sustabdyti nesantaikos, pasitraukė, o žydų lyderiai gegužės 14 d. paskelbė apie Izraelio įkūrimą.

Tai sukėlė pirmąjį arabų ir Izraelio karą, mat daugelis palestiniečių tam paprieštaravo. Kaimyninės arabų šalys įsikišo su karinėmis pajėgomis. Šimtai tūkstančių palestiniečių pabėgo arba buvo išvaryti iš savo namų. Tas dienas jie vadina al Nakba – Katastrofa.

1949 m. karas baigėsi Izraelio pergale, tačiau 750 tūkst. palestiniečių buvo perkelti, o teritorija padalinta į 3 dalis: Izraelio valstybę, (Jordano upės) Vakarų krantą ir Gazos Ruožą.

Todėl 1947 m. JT požiūriu tai buvo visų likusios britų Palestinos dalies gyventojų, ne tik žydų, arabų ar kitų etninių grupių, apsisprendimo klausimas.

Po daugybės diskusijų buvo pasiūlytas planas, kuriame buvo numatyta šioje teritorijoje įkurti dvi nepriklausomas valstybes – žydų ir arabų.

Reikėtų pažymėti, kad būtent žydų pusė sutiko su JT teritorijos demarkavimo planu (taigi ir su planu sukurti arabų valstybę). Tačiau arabų koalicija jį atmetė, ir vėliau prasidėjęs karas padarė jo įgyvendinimą neįmanomą.

Akivaizdu, kad niekada nebuvo draudžiama buvusio britų mandato teritorijoje įkurti nepriklausomą arabų valstybę (Palestiną). Ir žydų lyderiai – o vėliau ir Izraelio valstybė – iš pradžių pritarė JT planui įkurti dvi valstybes. Jungtinių Tautų Chartijos 80 straipsnis nei tiesiogiai, nei netiesiogiai to nedraudžia.

Stopkadras/Pastatų griuvėsiai Gazos Ruože po Izraelio atakos

15min verdiktas: melas. JT Chartijoje nėra nei tiesioginio, nei netiesioginio draudimo įkurti Palestinos valstybę.

Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.