Kalbant apie religijos ir ekstremizmo ryšį, dažnai klausiama, kodėl nėra krikščionių, budistų ar žydų teroristų. Pirmiausia todėl, kad žiniasklaida linkusi eskaluoti būtent musulmonų įvykdytus teroristinius išpuolius, kurie paremti pirmiausia ne religija, o politiniais įsitikinimais. Tačiau didžioji dalis teroristinių išpuolių rengėjų anaiptol nėra musulmonai.
Trumpa statistika: Europoje per pastaruosius penkerius metus musulmonai įvykdė mažiau nei 2 proc. visų atakų.
Didžioji dauguma išpuolių surengti įvairių separatistinių grupuočių. 2013 metais iš 152 atakų tik 2 buvo religiniu pagrindu, o 84 paremtos etniniu nacionalizmu ir sepatarizmu. Žiniasklaida nebūtų nustūmusi tokio kiekio išpuolių į antrą planą, jei dėl jų būtų kalti musulmonai.
Netgi po kruviniausio išpuolio Europoje 2011 m., kai Andersas Breivikas nužudė 77 asmenis, siekdamas įgyvendinti savo antiislamiško, antiimigracinio ir prokrikščioniško manifesto programą, eskalacija bent jau JAV buvo kur kas mažesnė nei panašių musulmoniškų išpuolių, dar daugiau, A.Breiviko niekas krikščionių teroristu net nelaikė.
Europoje per pastaruosius penkerius metus musulmonai įvykdė mažiau nei 2 proc. visų atakų.
Budistai teroristai skamba kaip paradoksas, bet būtent jie žudo musulmonų civilius Mianmare ir Šri Lankoje.
JAV skaičiai per daug nesikeičia. Nuo 1980-ųjų daugiau nei 94 proc. teroristinių išpuolių buvo įvykdyti ne musulmonų, tiksliau 42 proc. atakų buvo surengtos lotynų amerikiečių kilmės asmenų, 24 proc. – ekstremalios kairės atstovų.
Kur kas daugiau aukų pareikalauja kasdienis smurtas gatvėse ir namuose, tačiau mūsų pasaulio logika, pagal kurią esame krikščioniškos tautos, savaime neleidžia ieškoti priešų viduje, todėl juos renkamės iš išorės. Ir žiniasklaidai kur kas lengviau parduoti istorijas apie „kitus“ – bloguosius musulmonus teroristus.
Nors statistiškai didesnė tikimybė mirti nuo užkritusio šaldytuvo negu nuo musulmono surengtos atakos, dauguma vis viena baiminasi musulmonų, o ne krentančių šaldytuvų.
