Nors jau seniai buvo aišku, kad V.Putinas ketina tęsti savo valdymą ir pasibaigus 2024 m. „kadencijai“, tokie klausimai buvo nustumti į šalį iki gruodžio pradžios. Gruodžio 8 d. V.Putinas dalyvavo Rusijos didvyrio ceremonijoje. Žinoma, labai tiko, kad būtent vienas „didvyris“ maldavimo forma uždavė klausimą dėl V.Putino veiklos tęstinumo. Tuo metu jau buvo nustatytos „rinkimų dienos“, o likus maždaug trims mėnesiams iki jų buvo tinkamas metas paskelbti, kad liksi valdžioje.
Neabejotina, kad dar iki gruodžio 8 d. didelė dalis spektaklio, vadinamo „prezidento rinkimais Rusijoje“, jau buvo įvykę. Tiesa, alternatyvių kandidatų nėra, o parama V.Putinui išlieka gana didelė. Viena iš priežasčių – alternatyvų nebuvimas. Praeities praktika rodo, kad prieš valdžią kandidatuodavo siūlomos „alternatyvos“ arba pavieniai verslininkai, neturintys vilties laimėti.
Rusijos pradėtas agresyvus karas šiek tiek pakeitė situaciją, pavyzdžiui, išryškino ekstremistus, kurie anksčiau buvo slepiami arba slopinami. Garsiausias iš jų – Igoris Girkinas, ne kartą dalyvavęs Rusijos viešuosiuose ir šešėliniuose karuose. Jis buvo 2014 m. okupuotoje Donecko srityje sukurtos marionetinės valstybės „gynybos ministras“. Valdžiai jis buvo reikalingas ir anksčiau, tačiau vasarį buvo įkalintas už V.Putino kritiką. Gali būti, kad anksčiau jis buvo laikomas laisvėje siekiant suvaldyti patriotinius jausmus arba nukreipti ekstremistus.
Jevgenijaus Prigožino „nuotykis“ per vidurvasarį buvo viena iš priežasčių, lėmusių pasikeitusį požiūrį į jį – Rusijoje yra pakankamai susipainiojusių žmonių, kad būtų galima išbandyti kažką panašaus. I.Girkinas paskelbė ketinantis kelti savo kandidatūrą, tačiau neaišku, kaip jis ketina prasimušti pro Rusijos „rinkimų komisiją“.
Kas nors pasitelkiamas kaip „alternatyva“
Šiandien žinoma, kad vienas bandęs užsiregistruoti kandidatas jau pašalintas. Rusijos rinkimų komisijos vadovė Ela Pamfilova pranešė, kad Jekaterinos Duncovos rinkimuose neregistruos „dėl dokumentų trūkumų“. Ji yra vietos politikė iš Rževo (50 000 gyventojų), taip pat dirbusi televizijos žurnaliste.
Vos tik J.Duncova pateikė prašymą, pasipylė dvejopos spekuliacijos. Pirmieji teigė, kad Kremlius bando pateikti J.Duncovą kaip alternatyvą V.Putinui. Antroji stovykla buvo įsitikinusi, kad jai nebus leista dalyvauti, o vėliau bus rastas būdas ją nubausti, kad kitiems net nekiltų mintis ką nors daryti patiems.
Kaip alternatyva jos pristatymas atrodo mažai tikėtinas, bet ne neįmanomas, ir šiuo požiūriu preliminarus sprendimas ją pašalinti taip pat nėra išsamus atsakymas, sako „Postimees“. Ji buvo labai mažai žinomas asmuo Rusijoje, kuris dabar įgauna šlovę. Draudimas kandidatuoti savo ruožtu ją padidino, o J.Duncova jau paskelbė ketinanti užginčyti rinkimų komisijos sprendimą teisme.
Pirmajame etape teismas nustatė, kad ji nėra tinkama kandidatė. Jei teismas kaip nors leis „kandidatuoti“, tai jau bus reali alternatyvi kandidatė ir leis pademonstruoti Rusijos teisinės sistemos veikimą. Tai būtina vidinei auditorijai, bet, žinoma, ir išoriniam pasauliui, nes leidžia sukurti pasitikėjimą.
Kažkas tikrai bus pasiūlytas kaip „alternatyva“, bet, matyt, tai nebus nei I.Girkinas, nei J.Duncova, nes neaiškumo rizika yra per didelė. I.Girkinas ir jo įtakos sferoje esantys ekstremistai gali lengvai tapti nekontroliuojami. Tačiau J.Duncovos atveju viena iš priežasčių tikriausiai yra stiprus Baltarusijos pėdsakas. Jei J.Duncovai pavyks kažkas panašaus į tai, ką Svetlanai Cichanouskajai pavyko padaryti per Baltarusijos „rinkimus“, Kremlius turės problemų. Abeji rinkimai yra farsas, tačiau Minsko režimui tai pasirodė pavojinga. Kodėl reikia rizikuoti?
Vakarai tikriausiai tikėjosi, kad laimės kas nors panašaus į A.Navalną, bet jo niekur nematyti. Lyderiai, kuriuos būtų galima laikyti kaip nors demokratiškesniais, buvo įkalinti, nužudyti arba išvyko iš Rusijos. Reikia manyti, kad išorinis tinkamumas nieko nereiškia, ir anaiptol neaišku, ar A.Navalno pasirengimas būtų sėkmingas, net jei jis būtų vykdomas sąžiningai. Neatrodo, kad A.Navalnas atlieptų rusų širdis, sako Estijos laikraštis.
V.Putino nepripažinimas?
Žvelgiant į dabartinius įvykius, akivaizdu, kad V.Putinas išlaikys valdžią, o rezultatai bus suklastoti. Ar tokiu atveju Vakarai pasirengę nepripažinti jo teisėtumo? Net jei įvykiai Baltarusijoje nepasikartos ir žmonės neišeis į gatves? Net jei neatsiras jokio kito lyderio, kaip Baltarusijoje, kur S.Cichanouskaja buvo laikoma galutine nugalėtoja?
V.Putiną laikyti neteisėtu valdovu tikriausiai nepavyktų, net jei Vakarų žvalgybos tarnybos apie tai kasdien rašytų savo ataskaitose. Mažai tikėtina, kad atsiras klastotes įrodančių dokumentų, nes šie dokumentai dažniausiai neklastojami, o rašomi iš karto pagal poreikį. Matyt, naujas politinis lyderis neatsiras, kaip S.Cichanouskaja, kuri buvo atsvara A.Lukašenkai. Dėl šios priežasties jiems neleidžiama dalyvauti „rinkimuose“. Kol kas rusai neina į gatves dėl rinkimų klastojimų, jei dar veikia kiti mechanizmai. Tai, savo ruožtu, verčia abejoti iššūkiu V.Putino legitimumui, nes žmonės nerodo kitokios valios.
Taip pat neturėtume pamiršti „teisingumo žygio“ į Maskvą, kai „Wagner“ šešėlinės armijos kovotojai per Rusiją nužygiavo 800 kilometrų. Po to, kai J.Prigožinas parodė, kas gali nutikti valdžiai ir kokios bėdos dar laukia, Vakarai su palengvėjimu atsikvėpė, kai Kremlius įtvirtino savo valdžią. Tuo metu pasigirdo nuomonių, kad neverta „siūbuoti valties“, nes į branduolinės valstybės vadovus gali iškilti beprotis. Šis įvykis parodė, kad Vakaruose yra jėgų, kurios nemano, kad V.Putinas ir jo režimas yra bepročiai, nepaisant to, kad kai kurie elito nariai praktiškai kiekvieną savaitę kam nors grasina branduoliniu ginklu.
Žinoma, iki kovo mėnesio dar yra laiko, ir įvykiai gali klostytis kitaip, nei tikėtasi šiandien. Rusijoje galvą kelia judėjimas „Kelionė namo“, vienijantis mobilizuotųjų žmonas ir kitus artimuosius. Pažymėtina, kad šis judėjimas nėra prieš karą, bet nori susigrąžinti savo artimuosius. Kremliui sunku juos subalansuoti, tačiau kol kas jam tai pavyksta.
Rusijos „rinkimai“ pasižymi ypatingu bruožu, kurį vaizdžiai parodė 2023 m. gruodžio 17 d. vykusi V.Putino spaudos konferencija, kurioje jis kalbėjo apie savo naujus tikslus. Būtent, jis pažadėjo paversti Rusiją suverenia ir nepriklausoma šalimi, jei 2024 m. bus perrinktas. Visuomenėje tai nesukėlė nei klausimų, nei didesnių diskusijų, nors valdovo žodžiai nuskambėjo tarsi iš kokios nors kolonijos, kurią ruošiamasi išlaisvinti.
