Pernai pasaulio lyderiams susirinkus į Jungtinių Tautų (JT) Generalinę Asamblėją, Azerbaidžanas žaibiškai susigrąžino ginčijamos Kalnų Karabacho teritorijos, kurioje daugumą gyventojų sudaro etniniai armėnai, kontrolę.
Beveik visi iš maždaug 120 tūkst. Kalnų Karabacho gyventojų pabėgo į Armėniją, kuri, atšalus santykiams su tradicine rėmėja Rusija, po kelių mėnesių pradėjo derybas su Azerbaidžanu dėl santykių normalizavimo.
Nors kai kurie armėnų diasporos atstovai siekė nubausti Azerbaidžaną, apkaltinę jį Kalnų Karabache vykdant etninį valymą, tačiau Vakarų šalių vyriausybės sutelkė dėmesį į taikos susitarimo sudarymą, tikėdamosi išvengti naujo karo.
Aukščiausio rango Armėnijos ir Azerbaidžano diplomatai šį rugsėjį vėl dalyvauja JT Generalinėje Asamblėjoje, tačiau šį kartą ne bus svaidomasi kaltinimais, o vyks derybos su Vakarų šalimis.
Atsižvelgiant į tai, kad daugiausiai diplomatinių pastangų deda Jungtinės Valstijos ir Prancūzija, tikimasi, kad JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas (Entonis Blinkenas) susitiks su Armėnijos ir Azerbaidžano kolegomis.
Abi šalys tvirtina, kad yra įsipareigojusios siekti taikos, nepaisant kylančių kliūčių.
„Armėnija ne kartą išreiškė nuoširdžią viltį ir pasiryžimą pasiekti teisingą ir ilgalaikę taiką regione, užmezgant abiejų šalių santykius, grindžiamus pagarba jų suverenitetui ir teritoriniam vientisumui“, – sakė Armėnijos ambasadorė Paryžiuje Hasmik Tolmadžian.
Iššūkis dėl demarkacijos
Armėnija ir Azerbaidžanas anksčiau šiais metais susitarė pažymėti 12 km bendros sienos, tačiau kilo nesutarimų dėl to, kaip įgyvendinti šį susitarimą.
Armėnija nori pasirašyti susitarimą, bet Azerbaidžanas tam priešinasi, „remdamasis gerai žinomu diplomatiniu principu, kad dėl nieko nėra susitarta, kol nesusitarta dėl visko“, sakė Azerbaidžano analitikas Togroulas Djuvarli (Togrulas Džuvarlis),
Azerbaidžano ambasadorė Paryžiuje Leyla Abdullayeva (Leila Abdulajeva) nurodė, kad abi šalys susitarė dėl beveik 80 proc. taikos sutarties projekto punktų.
„Tačiau neišspręstų klausimų negalima sušluoti po kilimu“, – sakė ji.
Baku reikalauja sukurti sausumos koridorių per Armėniją, kuris jungtų Azerbaidžaną su Nachičevanės eksklavu, ir taip užtikrintų sausumos susisiekimą su Turkija, pagrindine jo sąjungininke.
Azerbaidžanas taip pat nori, kad Armėnija iš savo konstitucijos išbrauktų nuorodą, kurioje Armėnijos susivienijimas su Kalnų Karabachu skelbiamas nacionaliniu tikslu.
Kai kurie Vakarų šalių diplomatai skeptiškai vertino Azerbaidžano reikalavimą, sakydami, kad norint pakeisti Armėnijos konstituciją reikėtų surengti referendumą, o tai būtų ilgas ir neaiškus procesas, kuris suteiktų Azerbaidžanui pretekstą nepasirašyti sutarties.
Tikėtina, kad naujas postūmis derybose gali atsirasti lapkritį per Azerbaidžano sostinėje Baku vyksiančias kasmetines Jungtinių Tautų klimato derybas, vadinamas COP29. Į šias derybas susirenka viso pasaulio pareigūnai.
Vašingtone įtakingas Senato užsienio reikalų komiteto pirmininkas demokratas Benas Cardinas (Benas Kardinas) spaudė Azerbaidžano prezidentą Ilhamą Aliyevą (Ilchamą Alijevą) išlaisvinti politinius kalinius ir sulaikytus Armėnijos piliečius prieš COP29 – renginį, kuris, pasak jo, „turėtų būti susijęs su atsakomybe ir lūkesčiais“.
Armėnijos analitikas Hakobas Badalianas abejojo, ar taikos sutartis bus parengta iki COP29.
„Mažai tikėtina, kad taikos susitarimas tarp Jerevano ir Baku bus sudarytas artimiausiu metu, nebent tai būtų paprastas dokumentas dėl bendrų ketinimų, o ne dėl platesnio masto taikos“, – pažymėjo jis.
„Azerbaidžanas tikrai neketina sudaryti tokios sutarties, kol, jo manymu, tarptautinė padėtis leidžia jam ir toliau daryti karinį spaudimą“, – pridūrė jis.
