Tačiau turkų istorikas Taneras Akcamas iš Masačusetse esančio Clark universiteto, jau dešimtis metų tyrinėjantis genocidą ir bandantis įrodyti Turkijos kaltę organizuojant žudynes, teigia atkapstęs originalią to meto telegramą. Ji buvo rasta Jeruzalėje, armėnų patriarchui priklausančiame archyve.
„Lig šiol trūko galutinio įrodymo – ir štai jis“, – teigė T.Akcamas, pavadinęs radinį „žemės drebėjimu mūsų srityje“. Istorikas sakė besitikintis, kad tai padės „panaikinti paskutinę plytą neigiančiųjų sienoje“.
Nesitiki Turkijos pripažinimo
Istorija prasideda 1915-aisiais Turkijos mieste Erzurume. Aukšto rango Osmanų imperijos pareigūnas kolegai išsiunčia koduotą telegramą, kurioje klausia detalių apie armėnų deportaciją ir žudynes Mažojoje Azijoje, labiausiai į rytus nutolusioje dabartinės Turkijos teritorijos vietoje.
Vėliau iššifruota telegramos kopija padėjo nuteisti pareigūną Behaeddiną Shakirą už tai, ką mokslininkai jau seniai pripažino, o Turkija vis dar neigė: 1,5 milijono armėnų nužudymo organizavimą. Žudynes organizavo griūvančios Osmanų imperijos lyderiai, kurių žiaurumas buvo pripažintas pirmuoju XX-ojo amžiaus genocidu.
Tada, kaip ir dabar, dauguma originalių dokumentų ir prisiekusiųjų liudijimai iš teismų pradingo, palikdami tyrinėtojus remtis santraukomis iš oficialių Osmanų imperijos laikraščių.
T.Akcamas tikino neturintis vilties, kad šis radinys staiga atneš didžiulius pokyčius. Ypač dėl užsispyrusios Turkijos neigimo politikos ir dabartinio sąmyšio, kurį sukėlė prezidento Recepo Tayyipo Erdogano pasukimas nacionalizmo link.
Faktas po fakto, dokumentas po dokumento Turkija neigė T.Akcamo gyvenimo darbą. Istorikas teigė: „Kaip turkas esu įsitikinęs, kad demokratija ir žmogaus teisės Turkijoje įsigalės tik tuo atveju, jei atsigręšime ir pripažinsime istorinius nusikaltimus.“
Jis teigė, kad šiuo metu Artimuosius Rytus krečiantis chaosas – nepasitikėjimo tarp bendruomenių dėl nenorimų pripažinti istorinių nusikaltimų rezultatas. T.Akcamas tikino: „Praeitis Artimuosiuose Rytuose nėra praeitis. Tai yra didžiausia kliūtis taikai ir stabilumui Artimuosiuose Rytuose.“
T.Akcamas: „Praeitis Artimuosiuose Rytuose nėra praeitis. Tai yra didžiausia kliūtis taikai ir stabilumui Artimuosiuose Rytuose.“
Istorijos profesorius ir armėnų genocido ekspertas Ericas D.Weitzas iš City College Niujorke pavadino T.Akcamą „armėnų genocido Šerloku Holmsu, kuris „lipdė užuominą prie užuominos.“
Neįtikėtina radimo istorija
Vieta, kur visus tuos metus buvo telegrama ir kaip T.Akcamas ją rado, verta atskiro pasakojimo. 1922-aisiais, kai Turkijos nacionalistai ruošėsi užimti šalį, Stambule esantys armėnų lyderiai 24 dėžes teismo dokumentų išgabeno saugoti į Angliją.
Iš pradžių įrašus saugojo vyskupas, vėliau jie pateko į Prancūziją, ir, galiausiai, atsidūrė Jeruzalėje. Čia jie išliko iki ketvirtojo dešimtmečio, kaip didžiulio archyvo, beveik neprieinamo mokslininkams, dalis. T.Ackamas sakė metų metus nesėkmingai bandęs gauti priėjimą prie šio archyvo.
Vis dėlto Niujorke esančiame Jeruzalės archyve, kurį anksčiau valdė genocidą išgyvenęs armėnų vienuolio sūnėnas, T.Ackamas rado dokumento nuotrauką.
Ketvirtajame dešimtmetyje Kaire genocidą tyrinėjantis vienuolis Krikoras Guerguerianas sutiko buvusį Osmanų imperijos teisėją, dirbusį pokario teismuose. Teisėjas K.Guerguerianui pasakė, kad daugybė dėžių su teismine medžiaga šiuo metu yra Jeruzalėje, todėl K.Guerguerianas nukeliavo į archyvą ir nufotografavo visus ten esančius dokumentus.
Telegrama buvo užkoduota arabiškais rašmenimis: keturių skaitmenų skaičiai reiškė žodžius. Kai T.Akcamas palygino užrašus su jau žinomais tų laikų Osmanų vidaus reikalų ministerijos kodais iš oficialaus archyvo Stambule, rado jų atitikmenis.
Vadinasi, daug kitų pokario telegramų vieną dieną galėtų būti patikrintos tuo pačiu būdu.
Istorikams teismo dokumentai – tik dalelė iš per metų metus sukaupto kalno įrodymų, įskaitant to meto įvykius liudijusių diplomatų, misionierių ir žurnalistų ataskaitas, parašytas keliomis kalbomis. Būtent tai padėjo nustatyti istorinį žudynių faktą ir leido jas pavadinti genocidu.
Giliai įsišaknijusi pozicija
Turkija ilgai priešinosi terminui „genocidas“, sakydama, kad armėnų patirtos kančios vyko Pirmojo pasaulinio karo sukelto chaoso metu, kuriame nukentėjo ir Turkijos musulmonai.
Turkija armėnus vadino išdavikais, neva planuojančiais prisijungti prie Rusijos – tuometinės Osmanų imperijos priešės.
Turkija armėnus vadino išdavikais, neva planuojančiais prisijungti prie Rusijos – tuometinės Osmanų imperijos priešės.
Tokia pozicija giliai įsišaknijusi Turkijos kultūroje – jos mokoma mokyklose, apklausų duomenimis, ją palaiko dauguma turkų.
Nebraskos universiteto istorikas Bedrossas Der Matossianas tikina: „Manau, kad nesvarbu, kiek įrodymų pateiksi neigiantiems, jie ir toliau neigs.“
Genocidas minimas kasmet balandžio 24 dieną. Tą dieną 1915-aisiais grupė Armėnijos kilmingųjų iš Stambulo buvo suimti ir deportuoti.
Tai buvo milžiniškos žudymo operacijos pradžia. Ji apėmė priverstinius žygius į Sirijos dykumą, egzekucijas ir prievartavimus.
Turkijos sąjungininkės genocido nepripažįsta
Prieš dvejus metus popiežius Pranciškus pavadino šias žudynes genocidu ir iš Turkijos sulaukė gausybės kritikos strėlių. Daugybė šalių, įskaitant Prancūziją, Vokietiją ir Graikiją, taip pat pripažino genocidą, tokiu būdu kaskart pablogindamos diplomatinius santykius su Turkija.
JAV, Turkijos sąjungininkė NATO ir partnerė kovoje su terorizmu Artimuosiuose Rytuose, šio įvykio nevadina genocidu.
Tiesa, Barackas Obama šį terminą panaudojo kandidatuodamas, tačiau nuo jo susilaikė būdamas JAV prezidentu. Šiemet keletas kongreso lyderių pasirašė laišką, raginantį prezidentą Donaldą Trumpą pripažinti genocidą.
Tačiau nepanašu, kad tai įvyks. Ypač po to, kai D.Trumpas neseniai pasveikino R.T.Erdoganą nugalėjus referendume dėl savo galių išplėtimo.
Osmanų imperijos pareigūnas B.Shakiras, pasirašęs T.Akcamo atrastą telegramą, jau buvo pabėgęs iš šalies, kai karo tribunole jam nedalyvaujant buvo skirta mirties bausmė.
Po kelių metų B.Shakirą gatvėje Berlyne nušovė du armėnų žudikai.
