Prancūzija – itin svarbus Rusijos minkštosios galios ir įtakos taikinys. Vienoje kertinių Europos Sąjungos kolonų ir svarbioje NATO narėje šiuo metu veikia didžiausia kraštutinių dešiniųjų partija Europoje „Nacionalinis frontas“.
Jai vadovauja prezidento posto siekianti Marine Le Pen, praeityje sulaukusi finansinės paramos iš Rusijos.
M.Le Pen kovą, kuomet iki rinkimų buvo likęs mėnuo, žengė neįprastą žingsnį – nuvyko į Maskvą susitikti su prezidentu V.Putinu.
Tokiu būdu kandidatė sustiprino savo tarptautinį įvaizdį ir pademonstravo glaudžius ryšius su Rusijos prezidentu, įskaitant jo pavojingą priešiškumą Europos Sąjungai ir „civilizacijų susidūrimą“ su radikaliuoju islamu.
Vis dėlto M.Le Pen nėra vienintelė šiltus santykius su Rusija palaikanti ir atvirai Kremliaus vadovu besižavinti kandidatė į Prancūzijos prezidento postą.
Atviras flirtas su Kremliumi
Be M.Le Pen, du iš trijų kitų pagrindinių kandidatų taip pat flirtavo su Kremliumi. Jie kritikavo Vakarų sankcijas Rusijai dėl veiksmų Sirijoje bei rėmė Maskvos intervenciją į šią pilietinio karo draskomą Artimųjų Rytų valstybę.
Šie kandidatai – dešiniojo sparno atstovas Francois Fillonas bei pastaruoju metu apklausose spurtavęs kairiojo sparno populistas Jeanas-Lucas Mélenchonas.
Nenuostabu, kad Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida ir troliai sutelkė jėgas puldami Emmanuelį Macroną – vienintelį V.Putiną ir jo užsienio politiką kritikuojantį kandidatą.
39 metų centrinių pažiūrų politikas ir buvęs Prancūzijos ekonomikos ministras laikomas realiu kandidatu laimėti rinkimus. Jis palaiko ES stiprinimą bei tolimesnę integraciją kartu su Vokietija. Šios šalies kanclerė Angela Merkel – rimta kliūtis savo ambicijas Europoje norinčiam įgyvendinti V.Putinui.
Šiemet E.Macronas viešai apkaltino Rusiją bandymu jį diskredituoti skleidžiant melagingas naujienas Kremliaus kontroliuojamose žiniasklaidos priemonėse, pavyzdžiui, „Russia Today“ ir „Sputnik“.
Kartu su melagingomis žiniomis buvo paskleisti gandai apie E.Macrono seksualinį gyvenimą.
Tai įvyko iškart po to, kai Julianas Assange'as Rusijos laikraščiui „Izvestija“ pasakė, kad „WikiLeaks“ greitai „sudrums Prancūzijos prezidento rinkimus“. Šį teiginį portalai „Russia Today“ ir „Sputnik“ panaudojo puldami E.Macroną.
Tuo tarpu V.Putiną palaikanti žiniasklaida Prancūzijoje užsiėmusi M.Le Pen, F.Fillono ir J. Mélenchono garbinimu.
Užsienio politika parūpo tik dabar
Rusijos kišimasis į rinkimus tapo itin karšta tema JAV. Taip pat buvo girdimos spekuliacijos, kad Rusija palaikė „Brexit“ ir prieš Europos Sąjungą nusiteikusias partijas Nyderlanduose ir Vokietijoje. Vis dėlto Prancūzija išlieka pagrindiniu Rusijos strateginiu interesu skatinant antiliberalias jėgas ir bandant supriešinti Vakarų demokratijas.
Paradoksalu, tačiau Prancūzijos elektoratas į šį klausimą nekreipia pernelyg daug dėmesio. Rinkėjai koncentruojasi į finansinius skandalus ir politinę moralę, todėl tarptautiniai santykiai lieka nuošalyje.
Vis dėlto neapsieita be kelių išimčių. Pavyzdžiui, praeitą savaitę, iškart po cheminio ginklo atakos ir JAV oro smūgių Sirijoje, tarptautinė politika atsidūrė dėmesio centre.
Prancūzijos socialistų vyriausybė pasmerkė Maskvos bendradarbiavimą su Basharo al Assado režimu vykdant žiaurumus Sirijoje.
Prancūzijos socialistų vyriausybė pasmerkė Maskvos bendradarbiavimą su Basharo al Assado režimu vykdant žiaurumus Sirijoje.
Tuo tarpu F.Fillonas neigia bet kokią V.Putino atsakomybę už šiuos veiksmus ir teigė, kad kalbėjimas su Rusija yra kelias pirmyn. Politikas įsitikinęs, jog Prancūzija turi bendradarbiauti su Rusija kovoje su „Islamo valstybe“.
Vėliau – greičiausiai dėl neigiamos visuomenės reakcijos į cheminį ginklą – jis susilaikė nuo anksčiau išsakytų teiginių, apibūdinančių B.al Assadą kaip „ramstį kovoje prieš džihadą“.
J.Mélenchonas pasirinko saugų variantą: jis niekada garsiai nekalbėjo apie Rusijos ir B.al Assado režimo karo nusikaltimus Sirijoje. Bet jis beveik sutiko su Maskvos veiksmais Ukrainoje.
Kovą J.Mélenchonas pasiūlė surengti tarptautinę konferenciją, kurioje su Rusija būtų „aptartos Europos sienos“. Tai atkartojo seniai išreikštą Rusijos pasiūlymą, kurį Vakarai nuolat atmesdavo.
Tuo metu F.Fillonas tikina, kad Krymo aneksija – „apsisprendimo laisvės“ rezultatas.
Europos sienų perbraižymo idėja puikiai dera su M.Le Pen pažadu, jog jai laimėjus rinkimus Prancūzija pasitrauks iš NATO ir bus suorganizuotas referendumas dėl narystės ES.
Rusijos pavadinimas dar kartą nuskambėjo prieš kelias savaites, kuomet laikraštis „Le Canard enchaîné” pranešė, kad 2015-aisiais F.Fillonas, eidamas parlamentaro pareigas, gavo 50 tūkst. eurų už susitikimo tarp V.Putino ir verslininko iš Libano surengimą. F.Fillonas paneigė ir patį nusikaltimą, ir finansinius ryšius su Maskva.
Tik popieriniai biuleteniai
Prancūzijos požiūris į Rusiją gerokai skiriasi nuo kitų didžiųjų Vakarų demokratijų.
Priešingai nei JAV ir Jungtinėje Karalystėje, čia dalis politikų yra linkę romantizuoti istorinius ryšius su Rusija, ypač Prancūzijos ir Rusijos aljansą 1892–1917 metais, Charles'o de Gaulle'io inicijuotą suartėjimą su SSRS 1966-aisiais.
Komunizmas pokario Prancūzijoje buvo galinga politinė jėga, ją stiprino antiamerikietiškos nuotaikos.
O pastaruoju metu Prancūzijos politikoje įvykęs posūkis į dešinę, populizmo stiprėjimas, teroristiniai išpuoliai ir prieš musulmonus nukreipta retorika padėjo skleisti naratyvą, kad V.Putino Rusija – neišvengiamas partneris, o galbūt net modelis kuriant daugiapolę pasaulio tvarką.
Pastaruoju metu Prancūzijos politikoje įvykęs posūkis į dešinę, populizmo stiprėjimas, teroristiniai išpuoliai bei prieš musulmonus nukreipta retorika padėjo skleisti naratyvą, jog V.Putino Rusija – neišvengiamas partneris, o galbūt net modelis kuriant „daugiapolę“ pasaulio tvarką.
Dėl autoritarizmo bei ultrakonservatyvių krikščioniškų vertybių V.Putinas kraštutinei dešinei ideologiškai yra labai patrauklus.
Tiesa, kol kas apklausos rodo, kad, nepaisant intensyvios lobistinės veiklos, vykdomos kultūrinėje, politinėje ir verslo srityse, Prancūzijos visuomenė visiškai nepalaiko represyvaus V.Putino režimo.
Rusijos šešėlis temdo ir artėjančius rinkimus. Prancūzijos pareigūnai perspėjo dėl galimo Rusijos įsikišimo bei skleidžiamos dezinformacijos.
Tuo tarpu Vokietijoje imtasi rimtų priemonių sustiprinti kibernetinį saugumą. Žvalgybos tarnybos atvirai įspėjo apie galimas atakas iš užsienio.
Vasarį Prancūzijos užsienio reikalų ministras pavadino Rusijos kibernetines atakas „kišimųsi į Prancūzijos demokratinį gyvenimą“ ir „nepriimtinomis“.
Emigrantai iš Prancūzijos buvo informuoti, kad negalės balsuoti internetu, o turės naudoti popierinius biuletenius.
V.Putinas, susitikęs su M.Le Pen, pagyrė kraštutinės dešinės lyderę už tai, kad ji „reprezentuoja sparčiai besivystantį Europos politikos spektrą“. Ar tai padarys įtaką balsavimui Prancūzijoje, klausiama ne tik Europoje, bet ir Maskvoje.