Paskutinis Putino mūšis
Kaip prisimename, XXI amžiaus karas vyksta ne tik mūšio lauke. Mūšio lauke Putino armija jau parodė viską, ką gali. Didelio įspūdžio ji nepadarė. Vienintelė taktika, kurią Rusija dabar gali taikyti, yra išdegintos žemės taktika, pagrįsta artilerijos pranašumu.
Ukrainos ginkluotųjų pajėgų teritorija patiria destruktyvų apšaudymą. Rusijos Gynybos ministerija taip pat siunčia „vagnerius“ arba „DPR miliciją“, kurių ji nelaiko žmonėmis ir neįtraukia į aukų skaičių; jei būna atsakomoji ugnis, jie atsitraukia ir apšaudymas tęsiasi tol, kol Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms tenka pasitraukti.
Toks veikimas leidžia jiems lėtai judėti pirmyn ir išvengti didelių reguliariosios armijos nuostolių (kuri pirmaisiais karo mėnesiais prarado 30–50 proc. savo personalo), tačiau dabar HIMARS smarkiai keičia jėgų pusiausvyrą – Rusijos artilerijos pranašumas paverčiamas niekais.
Štai kodėl Putinas dabar nekantriai trokšta paliaubų. Ne tik tam, kad papildytų atsargas ir leistų kariams atsikvėpti (to reikia ir Ukrainai), bet pirmiausia siekdamas užtikrinti status quo.
Paliaubos reikštų žemėlapyje nubrėžti demarkacijos liniją, kuri lemtų politinę tikrovę ateinančiais metais – nėra nieko pastovesnio už laikinumą. Ir kai šios paliaubos bus sudarytos, partija „geriau bloga taika nei geras karas“ Europoje laimės.
Politikai rinkėjams praneš džiugią naujieną: sustabdyti karą ir pabėgėlių srautus pavyko, degalų kainos mažėja. Europos politikai iš karto puls naudotis šiomis tiesioginėmis paliaubų pasekmėmis ir pavers jas balsais ateinančiuose rinkimuose.
Kalbant apie atidėtas pasekmes – Putinas niekur nedings ir vėl kaups jėgas ir pyktį kitam mirtinai ir kruvinai atakai po kelerių metų, didžiuliai Ukrainos plotai liks okupuoti, milijonai gyventojų neteks namų, o blogis liks nenubaustas... Na, o konflikto įšaldymo atveju visa tai teks spręsti ateities politikų kartoms, tiesa?
Šiuo metu Ukraina gauna didelę (nors ir nepakankamą ir ne besąlygišką) Vakarų paramą. Tačiau, jei įsivyraus „bloga taika“, situacija kardinaliai pasikeis. Atnaujinti karo veiksmus, kai Europos rinkėjai jau bus lengviau atsikvėpę, politiškai bus be galo sunku. Bandymas deokupuoti Chersoną ar Iziumą Vakarų visuomenė suvoks visai kitaip, nei ukrainiečiai. „Ką tik viskas nurimo, o dabar vėl šaudo“, – taip pagalvos daugelis Europos rinkėjų.
Esu tikras, kad Kyjive visa tai gerai suprantama; bet suprantama ir Maskvoje. Kitas didelis Putino lošimas Ukrainos kare – speciali operacija, kuria bus siekiama priverstinai nutraukti ugnį, bus įforminta aneksiją ir Rusija gaus kelerių metų pauzę pasiruošti kitam karo etapui.
Taigi – kaip Putinas planuoja pasiekti tas paliaubas, kurių jam taip reikia? Atsakymą pamatėme jau birželį: šantažu. Putinas supranta, kad Ukraina nesutiks su jokiomis paliaubomis. Visuomenės nuomonė Ukrainoje visiškai nedviprasmiškai reikalauja, kad Zelenskis tęstų kovą.
Ukrainos Achilo kulnas yra jos priklausomybė nuo Vakarų. Karas sunaikino didelę jos ekonomikos dalį ir nebėra kuo kovoti, išskyrus Vakarų ginkluotę. Kyjivas šiuo metu negali išsiversti be Europos paramos – tai sukuria galimybę šantažui.
Putino žinutė birželį buvo paprasta: „Gerbiamieji Scholzai, Macronai, Draghi, arba jūs priverčiate Zelenskį priimti taiką, arba aš numarinsiu badu Šiaurės Afriką, jūs gausite milijonus naujų pabėgėlių Europoje, o jūsų vyriausybes perims dešinieji radikalai (kuriuos aš pats finansuosiu)“
Argumentas buvo įtikinamas, bet jis nepadėjo.
Kai Europos lyderiai birželį nuvyko į Kyjivą, daugelis rašė: „Jie atvažiuoja, kas prispaustų Zelenskį nuolaidžiauti“. Jie taip pat turėjo galingą svertą – ES kandidatės statusą. Tačiau ekspertai klydo blogai galvodami apie Europos lyderius – Putino bado šantažas nepasiteisino, vertybės ir principai nugalėjo.
Tačiau, kaip žinome, Putinas turi du sąjungininkus. Ir, kadangi generolui Badui nepasisekė, dabar į priešakines linijas bus išsiųstas feldmaršalas Šaltis.
Jei Putinas per 22 valdymo metus išmoko vieno dalyko, jis tikrai išmoko štai ko: jei negali tiesiogiai bendrauti su Vakarų politikais, reikia dirbti su jų elektoratu. Jie taip pat priklauso nuo visuomenės nuomonės (ir tai yra jų stiprybė, kurią Putinas laiko silpnybe).
Žiema ateina. Tai leidžia artimiausiais mėnesiais maksimaliai efektyviai žaisti dujų korta. Štai ką Putinas ir darys – jis bandys išgąsdinti europiečius, kad šią žiemą jie gali mirtinai sušalti savo namuose.
Tam jis panaudos visus per daugelį metų sukauptus agentus ir išteklius: korumpuotus politikus ir žurnalistus, marginalines partijas ir „ekspertus“, kurie nuoširdžiai tikins: „Žinoma, mums gaila Ukrainos, bet turime daryti tai, ko nori Putinas, kad Europa nesušaltų...“
Ko mes galime imtis?
1. Įspėtas – apginkluotas. Neapsigaukime – gali būti, kad Europos laukia sunki žiema (nors nereikėtų pervertinti jos namų ūkių priklausomybės nuo rusiškų dujų).
Tačiau tokia yra kaina už pastaruosius aštuonerius abejingumo ir neveiklumo metus. Turime išgyventi šią žiemą: jei dabar pasiduosime ir padarysime tai Putino sąlygoms, po 6–8 metų Europos beveik neabejotinai lauks dar viena žiema – branduolinė.
2. Ukrainos galimybių langas deokupuoti Chersoną ir kitas teritorijas gana siauras: kuo arčiau žiema, tuo svarbesnis veiksnys bus dujų šantažas (akivaizdu, kad Ukraina tai puikiai žino ir sparčiai ruošiasi kontratakai).
Rimti kariniai pasiekimai reikalingi ne tik dėl paties karo, bet ir norint paveikti viešąją nuomonę Europoje: parodyti visuomenei, kad Ukraina gali laimėti bei įtikinti ją sukąsti dantis ir pakentėti.
3. Atminkite, kad Putinas griebiasi bado ir šalto šantažo ne savo noru. Jo karinė kampanija žlugo. Rusijos viduje Putinas sparčiai praranda paramą. Jis taip pat supranta, kad norėdamas užsitikrinti ugnies nutraukimą palankiomis sąlygomis turi tik 2–3 mėnesius.
Tikriausiai tie 2–3 mėnesiai bus patys sunkiausi, bet tada Putinas pralaimės. Žinoma, jis jau pralaimėjo, bet dabar reikia jį sutraiškyti, neleisti jam nušliaužti į saugų prieglobstį. Reikia atlaikyti paskutinį jo smūgį.
