Per Sirijos armijos sekmadienines atakas, kurios iki šiol buvo bemaž kruviniausios, šalyje žuvo 140 žmonių, dešimtys jų buvo sužeista. Žmogaus teisių aktyvistai pranešė, kad armija ir saugumo pajėgos ramadano išvakarėse šaudė į civilius gyventojus. Panašu, kad Sirijos režimas suvokė: galimybę išlikti jis turės tik tuomet, jei nesudrebės pakilti ranka prieš savo piliečius. Tankas Artimųjų Rytų regione tam puikiai pasitarnauja.
Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, nuo neramumų pradžios Sirijoje be žinios dingo apie 3 tūkst. žmonių, dar apie 12 tūkst. buvo uždaryti į kalėjimą. Informacijos apie tai, kas vyksta Sirijoje – nedaug. Užsienio žurnalistai į šią valstybę šiuo metu neįleidžiami.
Apie įvykius Sirijoje ir galimas jų perspektyvas 15min.lt kalbasi su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Azijos ir Afrikos studijų centro vedėju doc. Egdūnu Račiumi.
– Kaip apibūdintumėte Sirijos režimą ir šios šalies visuomenę iki masinių protestų bangos, pratrūkusių šioje šalyje kovą?
– Sirijos režimas pastaruosius keturis ar penkis dešimtmečius yra itin represyvus. Iki šiol šioje šalyje neužčiuopta jokių demokratinių apraiškų, nepaisant to, kad prieš dešimtmetį tėvą valdžioje pakeitęs dabartinis šalies prezidentas Basharas al-Assadas žadėjo reformuoti valstybę ir liberalizuoti ne tik ekonomiką, bet ir politiką. Šis procesas lyg ir buvo prasidėjęs, tačiau labai greitai sustojo. Kaip rodo pastarųjų dienų įvykiai, dabar jis netgi negrįžtamai buvo atsuktas atgal.
Savo ruožtu Sirijos visuomenė, kaip ir bet kuri kita totalitarinės valstybės, kurioje raiškos laisvė yra itin ribojama, visuomenė yra labai įbauginta. Tai akivaizdžiai matosi. Man keletą sykių teko lankytis Sirijoje. Šios šalies piliečiai tikrai bijo politikuoti. Kita vertus, sirai, pozityviąja prasme, yra labai smalsūs. Jie domisi pasauliu ir jame vykstančiais procesais. Pavyzdžiui, Sirijoje, lyginant su kitomis valstybėmis, žmonės apie Lietuvą žinojo daug daugiau. Sirijos gyventojai nėra atitrūkę nuo kitų valstybių socio-politinių procesų. Jie apie juos žino. Kitas dalykas yra tai, kad savo valstybėje jie negali nei išreikšti savo nuomonės, nei bandyti kažką pakeisti legaliomis priemonėmis.
– Kaip kasdieniniame gyvenime pasireiškia Sirijos režimo represyvumas?
– Pirmiausia, žmonių sekimu. Sirijos valdžia seka ne tik savo piliečius, bet ir atvykėlius. Pačiam teko su tuo susidurti keliaujant. Nereikia pamiršti, kad Sirijos saugumo tarnybos išaugo KGB pagalba. Per Šaltąjį karą Sirija, kuri tuo metu buvo socialistinė, o formaliai žiūrint ir dabar tokia išliko, labai artimai bičiuliavosi su Tarybų Sąjunga. Daug Sirijos kariuomenės ir saugumo aparato žmonių netgi kalba rusiškai, nes studijavo Rusijoje ar kurioje nors kitoje buvusioje Sovietų Sąjungos respublikoje.
Taigi šia prasme, režimo represyvumo išraiška Sirijoje nėra niekuo unikali ar besiskirianti nuo represyvumo kitose totalitarinėse valstybėse ar Sovietų Sąjungoje. Žmonės čia yra sekami, bauginami, įkalinami, su jais yra susidorojama, jie žūsta, miršta neaiškiomis aplinkybėmis.
– Kokie iki šiol buvo Sirijos santykiai su kitomis pasaulio valstybėmis? Kaip į Siriją žiūrėjo Vakarų šalys?
– Dabartinis Sirijos režimas šiek tiek mažiau nei dešimtmetį pasaulio bendrijos akyse matomas kaip nenorintis, ar netgi nesugebantis reformuoti politinės sistemos. Todėl didelės pagarbos ar lūkesčių šio režimo atžvilgiu niekas neturėjo.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Protestų malšinimas Sirijoje |
Sirija prieš kurį laiką pradėjo artimai bendrauti su Turkija. Ši šalis per pastaruosius penkerius metus labai aktyviai atsigręžė į Vidurio Rytus. Taigi Sirijos ir Turkijos suartėjimas yra visiškai natūralus: šios šalys yra kaimynės, turėjo ilgalaikį konfliktą dėl teritorijų.
Damaskas taip pat intensyviai bendravo su Libanu – pastarasis buvo ir tebėra tam tikra prasme priklausomas nuo Sirijos. Su Izraeliu išlieka karo stovis. Iki pastarųjų neramumų, tiek, kiek Jungtinės Valstijos buvo suinteresuotos Izraelio saugumu, tiek natūralu, kad jos buvo priešiškos arba nepalankios Sirijos režimui. Natūralu, kad šis žodinis nepalankumas dabar dar sustiprės.
– Informacijos apie įvykius Sirijoje – nedaug. Tačiau iš to, ką žinome, kaip apibūdintumėte įvykius Sirijoje? Ar galima teigti, kad sekmadienio įvykiai – pilietinio karo užuomazgos?
– Kol kas pilietiniu karu dabartinės situacijos pavadinti negalima. Karas – tai būsena, kai dvi konfliktuojančios pusės yra ginkluotos ir kovoja dėl teritorijos. Šiuo metu kalbame apie daugumoje taikius protestuojančius gyventojus ir matome represinį režimą, siekiantį šiuos protestus užgniaužti. Tačiau tai nereiškia, kad situacija negalėtų į karą peraugti. Jei taip atsitiktų, tai būtų didžiausia tragedija. Ne tik Sirijai, bet visai žmonijai – ši šalis svarbus kultūros lopšys.
– Ar tai, kad Sirijos režimas protestuotojus užpuolė ramadano išvakarėse, ką nors sako?
– Ne, tai visiškai nieko nesako. Tiesiog esame linkę ramadaną sureikšminti. O jei kas nors ką nors užpultų Kūčių išvakarėse? Juk tuomet šio fakto nesureikšmintume. Lygiai taip pat ir dabar.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Masiniai protestai Sirijoje |
– Ar pastarųjų poros dienų įvykiai Sirijoje primena pilietinio karo Libijoje pradžią?
– Ne, neprimena. Libija – visiškai kitaip sudaryta valstybė.
– Kaip artimiausiu metu galėtų vystytis įvykiai Sirijoje? Kokia tikimybė, kad Vakarų valstybės fiziškai įsikiš ir į neramumus šioje šalyje?
– Nenoriu tikėti, kad JAV ir visos kitos valstybės leistų sau tokią prabangą. Manau, amerikiečiai jau pakankamai pasimokė. Be to, Libijoje operacijos vyksta jau keturis mėnesius. Tai kainuoja daugybę pinigų, o rezultatų, kokių tikėtasi, iki šiol nepasiekta.
Taigi manau, kad Vakarų šalys į įvykius Sirijoje reaguos žodiškai, sankcijomis ir panašiomis priemonėmis, tačiau savo karių į šią šalį nesiųs.
Kalbant apie tai, kad apskritai šioje šalyje gali įvykti, kaip visada – labiausiai baisu, kad Sirija panirs į chaosą ir galbūt net į pilietinį karą. Tačiau kol kas ką nors prognozuoti sudėtinga, nes nežinome nei jėgų pasiskirstymo, nei balanso.
– Žvelgiant į Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos regioną, ar yra kitų šalių, kur įvykiai, tikėtina, išsirutulios panašiai kaip Libijoje ar Sirijoje?
– Žiūrėkime, kas darysis Bahreine. Ši šalis – rusenanti bomba. Panašūs įvykiai gali pasikartoti ir šioje šalyje.
Perspektyvoje – pilietinis karas
Savo ruožtu dienraščio „Jerusalem Post“ apžvalgininkas Jonathanas Spyeris faktiškai neabejoja: įvykiai Sirijoje juda pilietinio karo link. Damaskui per kelis mėnesius niekaip nepavyko numalšinti šalyje rusenančių neramumų. Antai praėjusį penktadienį Chamos mieste po tradicinių musulmonų pamaldų protestuodami į gatves išėjo daugiau nei 500 tūkst. žmonių, reikalaudami, kad režimas pasitrauktų.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Protestų malšinimas Sirijoje |
Atviras režimo karas su piliečiais čia įsitvirtino dar balandį ir nė viena pusė neketina pasitraukti. Pasak J.Spyerio, jei Damaskas tikėjosi agresyvia jėga suvaldyti neramumus, jis klydo. Taigi šiuo metu svarbiausias klausimas – kur visa tai nuves. „Nenugalima sukilimo jėga susidūrė su nepajudinamu B.al-Assado režimu. Kokios prognozės? Atsakymas, greičiausiai, yra – pastangų abiejose pusėse suintensyvėjimas“, – rašo J.Spyeris.
Valdantysis Sirijos režimas kovoja už išlikimą. Šiuo atžvilgiu svarbiausias klausimas – ar saugumo pajėgos išliks vieningos. Karts nuo karto pasirodo pranešimų, kuriuos itin sunku patikrinti, apie didelio masto karių dezertyravimą. Tačiau ar tai tiesa, greičiausiai paaiškės tik ateityje.
Vienaip ar kitaip, nė vienai pusei nenorint pasiduoti, didėjantis smurtas ir įtampa yra vienintelė logiška įvykių Sirijoje seka. B.al-Assadas pasiryžęs kovoti iki galo. Po pastarųjų dienų įvykių Sirijoje, ne mažiau atkakliai nusiteikę ir didžioji dalis šios šalies piliečių. Rezultatas: Sirija šiandien stovi ant pilietinio karo slenksčio ribos, įsitikinęs J.Spyeris.
