Tai buvęs turtingiausias Rusijos žmogus sakė, atsakydamas į šalies interneto leidinio Gazeta.ru skaitytojų klausimus savo 46-ojo gimtadienio, kurį minėjo penktadienį, proga.
„Ne nuo pramonės reikėjo pradėti, o nuo demokratijos institutų kūrimo: nuo žmonių švietimo, pasiekti platų visuomenės konsensusą nuosavybės klausimais“, – sakė nuo 2003-iųjų kalintis M.Chodorkovskis, atsakydamas į klausimą, dėl ko savo gyvenime gailisi.
Jeigu teismas būtų nepriklausomas, tai procesas mano byloje būtų nutrauktas neprasidėjęs. Tačiau nepriklausomas teismas Rusijoje bus! Tai yra būtina – jeigu norime išsaugoti šalį, – sakė Michailas Chodorkovskis.„Taip, kažko nesupratau. Žmogus su amžiumi keičiasi, – pridūrė jis. – Ėmiau susivokti 2000 metais, būdamas 38-erių. Ir aš pamėginau smarkiai pakeisti savo gyvenimą. Subūriau „Atvirąją Rusiją“, Interneto darinių federaciją. Stengiausi rimtai padėti plėtoti politikos sistemą“, – sakė jis.
Verslo pradžia – prekyba kompiuteriais
Dalyvavimą dešimtojo dešimtmečio privatizacijoje M.Chodorkovskis laiko vienu svarbiausių savo gyvenimo darbų, nors pripažįsta, kad ji nebuvo visiškai teisinga.
„Didelė dalis mūsų piliečių pasirodė esanti nepasirengusi pasinaudoti suteiktomis galimybėmis, o valstybė nekompensavo objektyvios problemos vienu ar kitu mechanizmu, – sakė jis. – Aš iki 1995 metų ne taip, kaip daugelis mano bendraamžių, buvau įgijęs neblogą išsilavinimą, turėjau aštuonerių metų darbo versle patirtįir tuos pinigus, kuriuos sutaupiau per tuos metus. Todėl aš turėjau objektyvių pranašumų per privatizaciją, jais ir pasinaudojau. Ar vertėjo taip elgtis – pirkti „Jukos“? Man buvo 32 metai, aš buvau verslininkas, pamatęs galimybę.“
M.Chodorkovskis papasakojo, iš kur atsirado jo kapitalas: su partneriais nuo 1987 metų prekiavo kompiuteriais, kuriuos vežė į SSRS žmonės iš ilgalaikių užsienio komandiruočių.
„Šie žmonės, grįždami iš užsienio, atsiveždavo asmeninių kompiuterių, parduodavo juos mums, o mes įdiegdavome programas rusų kalba (beje, pačių sukurtas) ir sukomplektuodavome pagal užsakovo reikalavimą. Tai buvo pirmieji „dideli“ pinigai. Vienas kompiuteris kainavo 40 tūkst. rublių. Mes jų pardavėme daugiau kaip 5 tūkst. vienetų“, – pasakojo jis.
Atsakydamas į paplitusį kaltinimą, kad vadinamieji oligarchai tik išnaudojo gamybos pajėgumus, sukurtus sovietmečiu, ir neatnešė visuomenei jokios naudos, M.Chodorkovskis priminė, kad vadovavo bendrovei, kai naftos gavyba siekė 40 mln. tonų per metus ir toliau smuko, o 2003 metais „Jukos“ išgavo jau 81 mln. tonų naftos.
Likimas sprendžiamas ne teisme
M.Chodorkovskis neneigė, kad, „kaip ir bet kuris kitas bendrovės vadovas“, stengėsi kuo mažiau mokėti mokesčių, bet, pasak jo, veikė griežtai pagal esamus įstatymus.
„Aš puikiai mokėjau uždirbti, o vogti – strategiškai kvaila“, – pridūrė jis.
„Atsakydamas į klausimą apie savo ateitį M.Chodorkovskis pareiškė įsitikinimą, kad „mano likimas sprendžiamas ne teisme“.
„Jeigu teismas būtų nepriklausomas, tai procesas mano byloje būtų nutrauktas neprasidėjęs. Tačiau nepriklausomas teismas Rusijoje bus! Tai yra būtina – jeigu norime išsaugoti šalį, atnaujinti ekonomiką aktyvindami verslą, jeigu norime, kad mus gerbtų ir pasitikėtų mumis pasaulyje“, – pridūrė jis.
2005 metais M.Chodorkovskis ir jo partneris, buvęs finansinės grupės „Menatep“ vadovas Platonas Lebedevas buvo nuteisti 8 metus kalėti pagal kaltinimą sukčiavimu ir nemokėjimu mokesčių. Iki to laiku abu jie praleido už grotų po dvejus metus.
2006 metų gruodį M.Chodorkovskis ir P.Lebedevas buvo perkelti iš kolonijos į Čitos tardymo izoliatorių, nes jiems pateikti nauji kaltinimai.
Antrojoje baudžiamojoje byloje verslininkai kaltinami legalizavę 450 mlrd. rublių ir 7,5 mlrd. dolerių laikotarpiu nuo 1998 iki 2004 metų. Abu savo kaltę neigia.
