Karo ligoninėje jis gyveno pirmąsias 50 dienų nuo invazijos pradžios. Į namus jis grįždavo kartą per 3 dienas, o savo namų erdvėje praleisdavo pusantros valandos. Jis pasakoja, kad buvimo savo bute laikas apsiribojo vieno išsimaudymo vonioje trukme.
Traumatologas papasakojo pravda.ua apie darbą Zaporižios karo ligoninėje – įsimintinus pacientus, ką jie kalba atvykę į ligoninę, bei karo medikų požiūrį į medikus, į frontą gydyti sužeistųjų atvykusius iš civilių gydymo įstaigų.
Pacientų antplūdžiai
Pirmosiomis karo dienomis dėl aktyvių kovų į karo ligoninę pateko daug pacientų, o visi gydytojai skubėjo pas juos.
Vladas juokauja, kad paskelbus apie 300-ąjį pacientą prie jo iš karto prišoko apie 10 skirtingų specialistų. Jis sako, kad didžiausia problema – sudėtinga greitai apžiūrėti pacientą ir nustatyti jam konkrečią diagnozę, kai aplink yra daugiau pagalbos prašančių žmonių. Tačiau, pasak Vlado, vieno budinčio gydytojo užtenka, kad būtų pastebėti visi patirti sužalojimai.
Žinoma, būta ir pacientų „antplūdžių“:
„Prisimenu, kai vienoje karinės ligoninės patalpoje vietoje vieno paciento buvo trys. Vienas gulėjo ant kušetės, kitas – ant kėdės, o trečias gulėjo ant neštuvų ant grindų kraujo klane, nes jo kojos smarkiai kraujavo“ , – pasakoja Vladas.
Jis paaiškina, kad paprastai, kai į ligoninę patenka sužeistasis, prie jo dirba chirurgas, jis apžiūri sužeistąjį, šalia yra anesteziologas ir dar vienas budintis specialistas, kuris pildo specialų dokumentą. Jame aprašomi kario sužalojimai ir aplinkybės, kuriomis jis juos patyrė. Specialistas turi kuo greičiau surinkti ir užpildyti visą informaciją, nes jei pacientas dabar yra sąmoningas, niekas negali užtikrinti, kad jis bus sąmoningas ir po 5 minučių.
Jei yra sunkios būklės sužeistasis, kartu su chirurgu dirba anesteziologas, o slaugytojos iškviečia aukštos specializacijos chirurgus ir paruošia operacinę.
Karo medikų požiūris
Pirmomis Rusijos sukelto karo dienomis Zaporižios karinės ligoninės personalas į naujokus gydytojus civilius žiūrėjo priešiškai – jie tarsi tikrino naujųjų kolegų galimybes, profesionalumą ir ištvermę. Darbo sąlygos buvo sunkios – iš pradžių trūko įrangos, taip pat struktūruoto darbo organizavimo.
„Atsirado naujų žmonių – tai ateidavo, tai išeidavo, tai su kuo nors konsultuodavosi. Kariniai medikai ateidavo pas mus, kad parodytų mums, civiliams, kaip teisingai suformuoti diagnozes ir suteikti pagalbą“, – pasakoja gydytojas Vladas.
Jis paaiškino, kad visos šautinės žaizdos ir visi minosvaidžio sužeidimai apskritai nesiuvami, nes laikomasi požiūrio, kad šie sužeidimai pirmiausia yra infekuoti ir gali sukelti infekciją organizme. Žaizdos, padarytos nuolaužomis, betonu ar kokia nors pastato skeveldra, kulkomis – paliekamos „atviros“.
Medikas pasakoja, kad pirminis chirurginis gydymas karo ligoninėje taip pat skiriasi nuo to, kaip tokie sužeidimai būtų gydomi ne karo lauko sąlygomis. Pavyzdžiui, karo fronte patirtų žaizdų negalima plauti peroksidu, nes nežinoma, kokiu būdu žaizdos buvo padarytos – neatsargiai galima sukelti priešingą organizmo reakciją.
Taip kare prasidėjo Vlado, kaip medicinos specialisto, rekonstrukcija – iš civilių smegenų į karo mediko. Visa tai lydėjo struktūruoti veiksmai, panikos nebuvimas, šaltas situacijų vertinimas darbo aplinkoje.
„Turėdamas kariškas smegenis, supranti situaciją. Taigi per šiuos mėnesius išmokau daryti daugybę dalykų, kurių negalėjau suvokti net geriausiose klinikose ir stažuotėse“, – aiškina jis.
Pavyzdžiui, pirmosiomis dienomis traumatologai neturėjo jokios įrangos ir prašydavo savanorių grąžto ar atsuktuvo, kad galėtų pritvirtinti strypus ar plokštelę lūžio gydymui užfiksuoti.
Nori pasiimti išoperuotas skeveldras
Situacija greitai keitėsi ir po kelių savaičių į karo ligoninę buvo atgabentas rentgeno aparatas, kita moderni medicinos įranga, kuri yra reikalinga medikams ne tik atliekant operacijas, bet ir nustatant sužeistų žmonių diagnozes.
Vladas pasakoja, kad kiekvienas chirurgas karo ligoninėje turi savo vadinamąją skeveldrų kolekciją. Tai nuolaužos, kurios išoperuojamos iš per sprogimus sužeistų žmonių kūnų.
„Didžiausias mano eksponatas – monetos dydžio, jį išėmiau iš kulno“, – sako medikas.
Jis priduria, kad dažnai pacientai prašo, kad iš jų kūnų ištrauktos skeveldros būtų atiduodamos jiems patiems kaip prisiminimas ar trofėjus, tačiau, pasakoja Vladas, tai būtų blogas ženklas.
„Tegul viskas lieka čia“, – apie tokių skeveldrų palikimą karo ligoninėje sako medikas.
Jis prisiminė, kad vieną dieną į ligoninę buvo atgabentas ukrainiečių karys, kuris buvo patekęs į Rusijos nelaisvę. Kariui buvo nustatytas lūžis šlaunies srityje, tad iš pradžių karys buvo gydomas ligoninėje, o vėliau jam uždėtas išorinės fiksacijos įtvaras.
Tačiau Vlado akį patraukė tai, kad vyro koja, atvežus jį į ligoninę, buvo sugipsuota iki pat pėdos, nors lūžis fiksuotas šlaunyje. Karys medikui pasakojo, kad areštinėje, į kurią jis buvo anksčiau patekęs, gydytojas uždėjo būtent tokį gipsą, kad ukrainiečių karys išvengtų galimų naujų smūgių.
„Jie tave mušė per koją?“ – tuomet stebėjosi Vladas, klausydamasis kario pasakojimo apie buvimą nelaisvėje pas rusus.
„O kaip jūs manote? Ant šios kojos, tiesiai ant šlaunies, turiu įspaustą Ukrainos herbą“, – pasakojo ukrainiečių karys, rodydamas į lūžį patyrusią koją.
Į atmintį įsirėžę pacientai
Nepaisant to, kad sužeistieji virsta įprastu traumų ir operacijų srautu ligoninėje, Vladas sako, kad yra pacientų, kurie ilgam įsirėžė į jo atmintį.
Jis prisimena, kaip pirmomis karo dienomis į ligoninę buvo atvežta maždaug dvidešimties metų amžiaus karė. Ji buvo lengvai sužeista, o jos veidą nesitraukdama puošė plati šypsena. Bet iš pradžių medikas ją įsiminė dėl išvaizdos – raudoni plaukai ir daugybė tatuiruočių.
„Klausiu jos, kas ją taip džiugina, kad ji tokia patenkinta?“ – prisimena Vladas.
O ji pasakoja, kad karo fronte yra atsakinga už raketų paleidimą nuotoliniu būdu. „Šiandien aš sunaikinau tris tankus“, – sako mergina.
„Aš iš karto atsisėdau. Pasijutau toks išdidus dėl mūsų karių ir tuomet dar kartą įsitikinau, kad mūsų kariuomenės neįmanoma nugalėti“, – kalba medikas.
Vladas dar puikiai pamena karį, kuris į ligoninę buvo atvežtas dėl smegenų sukrėtimo, kurį sukėlė daugkartinio paleidimo raketų paleidimo sistemos „Pinokis“ arba „Saulėlydis“ garsas – šie ginklai naudojami Rusijoje, Sirijoje, Irake.
„Kai pirmą kartą pamačiau tokį pacientą, supratau, kodėl ginklui duotas toks pavadinimas. Karys priimtas praktiškai be su sužalojimų, bet su viso kūno drebėjimu ir spazmiškai iškeltomis rankomis, kaip Pinokio“, – prisimena Vladas ir paaiškina, kad po iššovimo šiuo ginklu kūnas dėl garso gali reaguoti spazmais.
„Tada buvau morališkai sužlugdytas – nežinai, kas pacientui yra, ir negali iš jo sužinoti, kas atsitiko, ką jam skauda, kas kelia nerimą, kaip įvyko sužalojimas“, – atvirauja gydytojas.
Jis sako, kad yra buvę atvejų, kai sulaukdavo skambučio atvykti į operacinę – reikės amputuoti galūnes. Medikas sako, kad tokiomis akimirkomis akys bijo, o rankos daro savo darbą.
Tačiau, pastebi Vladas, buvo ir nemažai vaikinų, kurie atsibudo po operacijos, paklausė, ar rankos ir kojos vietoje, kada galės vaikščioti, ir vėl nuskubėjo į karo frontą. Dauguma tokių karių Vladą kvietė po karo atvykti į svečius ir kartu atšvęsti pergalę.
„Noriu sėsti į automobilį ir tiesiog važiuoti, švęsti pergalę kiekviename kaime. Nežinau, kada tai bus, bet mes atkakliai laikysimės“, – su pasitikėjimu balse kalbėjo Zaporižios karo ligoninės gydytojas.
