Taip pat reikia nepamiršti, kad Graikija, Rumunija, Kipras (save suvokiantis kaip brutaliai atplėštą Graikijos dalį) ir Bulgarija yra vienintelės ortodoksiškos ES narės; kad iki Bulgarijos ir Kipro įstojimo Graikija buvo vienintelė narė, naudojanti nelotynišką alfabetą; kad Graikija vienintelė iš Rytų Europos valstybių XX a. patyrė ne komunistinę diktatūrą, o dvi „fašistines“6, todėl į komunistus yra linkusi žiūrėti kaip į kankinius, kovojančius už tiesą ir lygybę; kad šalis yra rytinis krikščionybės pakraštys, besiribojantis su musulmoniška Turkija – „pikčiausiu priešu“.
Be to, ir pačioje Graikijoje, ir Vakaruose nesutariama, kur slypi modernaus helenizmo ištakos. Kai kas modernią graikų tautą kildina iš Bizantijos, tačiau diskutuoja, kurį imperijos istorijos etapą reikėtų laikyti ir naujosios graikų tautos pradžia. Kartais teigiama, kad tai – 1204 m., kai iš Venecijos išplaukę kryžiuočiai nusiaubė Konstantinopolį ir galutinai pakirto Bizantijos imperijos politinius pagrindus.
Svarstoma ir apie ankstesnius laikus, pavyzdžiui, XII a., kai pasirodė pirmieji šnekamosios kalbos bruožų turintys tekstai. Kartais data pavėlinama iki XV–XVI a., kai žlugusią Bizantiją okupavo osmanai. Kiti, ypač Vakaruose, modernią graikų savimonę sieja su XIX a. pradžios sukilimu ir šalies vienijimusi. Bet kokiu atveju, visos mokslininkų stovyklos linkusios pripažinti, kad tiesioginio tautos mentaliteto ir kultūros tęstinumo nuo Antikos laikų nereikėtų ieškoti.
Pavyzdys – išskirtinės eurų monetos
Tačiau oficialioji valstybinė Graikijos ideologija suinteresuota pabrėžti ne istorijos lūžius, o tąsą. Šitoks savęs kaip Antikos palikuonių ir savotiškų „ambasadorių“ angažavimas reiškiasi politikų kalbose, valstybės reprezentacijos ženkluose ir kt.
Moneta iliustruoja graikišką mitinę žodžių „Europa“ ir „euras“ kilmę. Taigi simboliškai išsakoma mintis, kad Graikija sukūrė Europą.
Paprastas pavyzdys, galbūt ironiškai nuskambėsiantis dabarties kontekste, – graikiškos eurų monetos. Euro zonoje yra vos trys valstybės – Italija, Austrija ir Graikija, – kurios ant visų aštuonių euro monetų reverso yra pasirinkusios iškalti skirtingus ženklus. Ant smulkiųjų graikiškų varinių centų rodomi laivai: vieno cento – V a. pr. Kr. atėnietiška trirema (tam tikro tipo galera, karinis laivas), dviejų centų – XIX a. korvetė, penkių centų – modernus krovininis laivas. Taigi pabrėžiamas Graikijos, kaip galingos jūrų jėgos, būvis, esmiškai nesikeičiantis nuo Antikos iki dabar.
Iškalbingos stambiosios monetos: ant vieno euro vaizduojama senovinė Atėnų V a. pr. Kr. drachma, taigi kuriamas savotiškas „monetos monetoje“ efektas. Graikai su seniausia Europos valiuta atsisveikino sunkiai, nes itin didžiavosi jos tęstinumu, „išlikimu“ nuo Atėnų demokratijos laikų, patogiai pamiršdami, kad Osmanų imperijoje šis pinigas necirkuliavo. Dviejų eurų moneta rodo Dzeusą, grobiantį Europą. Moneta iliustruoja graikišką mitinę žodžių „Europa“ ir „euras“ kilmę. Taigi simboliškai išsakoma mintis, kad Graikija sukūrė Europą.
Graikija – ne Vakarai?
Tad nors Graikija nėra Artimieji Rytai ar buvusios Osmanų imperijos įskiepas Europoje, tačiau dėl ilgaamžių kultūrinių mainų tam tikrų mentaliteto ir kultūros panašumų esama. O tai kontrastuoja su kai kuriais Vakarų Europos kultūros bruožais.
