Vakarai linkę savo pranašumo nekvestionuoti, savo sistemas diegti kitiems be jokios atodairos, įsitikinę savo teisumu. Vienas iš taip diegiamų dalykų – ES būdingas didžiulis biurokratizmas: tarnautojų ir „popierizmo“ gausa, kai per dienų dienas pildomos ataskaitos ir nešiojami dokumentai. Tai yra daug jėgų, laiko ir, svarbiausia, tvarkos reikalaujantis darbas. „Tvarka“ čia nereiškia sistemiškai sudėliotų stalčių. Tai – bendras polinkis ir netgi prievolė, kurią ES instituciškai įtvirtino, paklusti sistemai, jos neužklausti ir vykdyti tai, kas nustatyta, nesigilinant, iš kur potvarkis atsirado. Kitaip tariant, Briuseliui būdinga elgsena pagal nustatytą programą.
Taisyklės nustato, kaip derėtų elgtis, tačiau jos nėra suvokiamos kaip privalomos, jei iškilusi situacija yra netipiška arba jų nereikalauja.
Šis Vakarų bruožas aptinkamas visur: eisme, kur griežtai laikomasi taisyklių (pavyzdžiui, pėsčiasis net tada, kai aplink nėra automobilių, palauks žalio šviesoforo signalo), švietime (net ir keliomis minutėmis anksčiau ar vėliau baigti pamoką yra nusižengimas), apskritai žmonių elgsenoje (oro uoste linkstama apmokestinti kiekvieną papildomą gramą). Aišku, šie pavyzdžiai atrodo esantys tik ir taip išklibinto logocentrizmo kritika, tačiau kritikos čia kaip tik mažiausia. Tiesiog tai – tam tikra socialinė sistema, prie kurios pripratę jaučiasi komfortabiliai, nes viskas nuspėjama, racionalu, tvarkinga.
Artimieji Rytai ir Pietūs funkcionuoja kitaip: ten elgiamasi taip, kaip Briuselio biurokratai elgtis vengia – pagal situaciją. Taisyklės nustato, kaip derėtų elgtis, tačiau jos nėra suvokiamos kaip privalomos, jei iškilusi situacija yra netipiška arba jų nereikalauja.
Vėl galima prisiminti jau minėtus kasdienybės pavyzdžius – eismą, švietimą ir oro uostus. Bet kas, buvęs Pietuose ar Rytuose, sutiks, kad vairuojama ir vaikštoma gerokai kitaip. Štai apsilankiusieji Atėnuose tikrai pamatytų, kaip šimtai žmonių kerta plačias gatves su šešiomis eismo juostomis ten, kur perėjos nėra. Visi žino – vairuotojai pėsčiuosius vis tiek praleis, taigi perėja nebūtina. Tai galima vadinti elgesiu pagal situaciją: žmonės ramiai pastovi ir palaukia, kol prisirinks daugiau norinčiųjų pereiti gatvę, tada vairuotojai sustoja ir praleidžia.
Skamba grėsmingai, o ir pietiečių automobiliai dažnai būna kiek nubrozdinti ar įdaužti. Tačiau eismo įvykių užregistruojama mažai, nes dėl įbrėžto dažų sluoksnio policijos niekas nekviečia, išsiaiškina tarpusavyje. O pėstieji visada eina per gatvę, nelaukdami žalio signalo net ir reguliuojamose perėjose, jei tik automobilis pakankamai nutolęs.
Skirtumai tarp „pakankamo“ ir „tikslumo“ paradigmų
„Pakankamai“ yra abstraktus ir sąlygiškas žodis, tačiau būtent „pakankamumo“, o ne „tikslumo“ paradigma ten yra kur kas galingesnė, esmingesnė, vyraujanti. Per pamokas vėlavimas, nors oficialiai netoleruojamas, yra kasdienis.
Ilgainiui paaiškėja, kad laikas Graikijoje yra ne tiek astronominis, kiek sąlygiškas. Jei paskaita įdomi, vyksta diskusija, ji tęsis ne pusantros valandos, o kur kas ilgiau. Jei dėstytojas ir studentai pavargę, diskusija nesimezga, baigsis anksčiau.
