Įdomią situaciją šių eilučių autorei teko matyti Rodo salos oro uoste: ten gyveno priklydęs šuo. Visi jį mylėjo ir šėrė, šuo laisvai slampinėjo pro patikrą, palydėdavo patikusį keliautoją iki vartų. Biurokratiniu požiūriu, gyvūnas kelia įtarimą, nes laužo nustatytas saugumo instrukcijas ir oro uosto taisykles: gali pernešti ligas, staiga tapti agresyvus, ką nors užpulti, užkrėsti blusomis, pagaliau – laisvai lakstantis šuo oro uoste nėra „normalus“ ir „priderantis“ reiškinys. Tačiau pagal situaciją besielgiantys Rodo oro uosto darbuotojai nutaria, kad šuo atrodo sveikas, draugiškas, taigi nekviečia šungaudžių tarnybos, nors tai ir pažeidžia formalius reikalavimus.
Kad toks „situaciškumas“ visuomenėje nepavirstų nevaldoma anarchija, garantuoja glaudūs socialiniai ryšiai ir kur kas stipresnis nei Vakaruose bendruomeniškumas, netgi savotiškas bendruomenės tradicionališkumas, beje, kartais taip pat papiktinantis emancipuotus vakariečius.
Atrodo, kad Graikija skolinga Europai pinigus, o Europa Graikijai – save pačią, didžiąsias savo vertybes.
Pavyzdžiui, daugybė graikių moterų dirbti ėmė tik per krizę – ten niekada nebuvo laikoma gėdinga, kad vyras visiškai išlaiko šeimą, o moteris niekada nėra oficialiai dirbusi. Tačiau žmona yra namų šeimininkė ir namų erdvėje jos žodis itin svarus. Taigi Vakarų matoma „netvarka“ kaip tik liudija apie glaudžius socialinius ryšius tarp visuomenės narių.
Iššūkis Briuseliui
Žinoma, kad tokia „sistema“, sąlygiškai mažiau disciplinuojanti socialines elgsenas, politikoje ir ekonomikoje, ypač tarptautinėje, nėra pakankamai „sistemiška“. Kyla problemų, kurios per dabartinę krizę atsiskleidė itin ryškiai: prasta vadyba, korupcija, aplaidžiai paruoštos ataskaitos ir duomenų chaosas, kai pensijos išmokamos seniai mirusiems. Visa tai sukelia pasekmes, ypač kai šalis yra integrali euro zonos dalis.
Bandydami įrodyti savo svarbą, graikai traukia Antikos, ypač Atėnų demokratijos kortą: tokiu būdu atrodo, kad Graikija skolinga Europai pinigus, o Europa Graikijai – save pačią, didžiąsias savo vertybes.
Taigi nereikia graikų teisinti dėl jų „tinginystės“; tai ne tinginystė, o veikiau kitokia toje kultūroje veikianti sistema, kitoks diskursas plačiąja prasme. ES politikai ir paprasti žmonės neturėtų į graikus žiūrėti kaip į iš esmės „asocialią“ tautą, kuriai svetimas bet kokios atsakomybės pojūtis. Socialinio atsakingumo ir atjautos kitam bendruomenės nariui ten netrūksta, todėl „neoliberalizmas“ graikams atrodo kur kas nežmogiškesnis nei praktiškai nepatirtas ir populistiškai artikuliuojamas komunizmas.
Kas kita – atsakomybė „prieš taisykles“: kadangi taisyklės visada apibendrintos ir nuasmenintos, į jas linkstama numoti ranka.
Atėnų anarchija ir kitoks vertybinis pagrindas sunkiai dera su Briuselio biurokratija. Šiame kontekste svarbus tampa ne tik klausimas, kas ir kur yra Europa, koks paveldas ją vienija, iš kur ji atsirado kaip fenomenas ir kaip tą fenomeną suvokti.
Atrodo ne mažiau svarbu klausti – kaip ES padaryti iš tiesų integralią, t.y. ne monolitišką ir nepaslankią, o kaip tik itin lanksčią ir supratingą kitokiam gyvenimo būdui, neprimetančią savo triaukščio biurokratizmo ir socialinių bei politinių praktikų kitokiam ir kitokia pasaulėžiūra paremtam pasauliui.
Aleksis Cipras nenešioja kaklaraiščio. Tai yra politinis pareiškimas, bet nebūtinai toks, kaip jį kartais interpretuoja.
Šis tekstas paskelbtas leidinio „Naujasis Židinys-Aidai“ 5 numeryje
1 Kęstutis Girnius, „Ar po Graikijos krizės mūsų laukia Jungtinės Europos valstybės?“, in: http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/k-girnius-ar-po-graikijos-krizes-musu-laukia-jungtines-europos-valstybes.d?id=68502442.
2 Donatas Puslys, „Kodėl, po velnių, Graikija yra ES?“, in: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-06-24-kodel-po-velniu-graikija-yra-es/132282.
3 Palash Ghosh, „Are Greeks really European?“, in: www.ibtimes.com/are-greeks-really-european-212891.
4 Pvz., John T. Harvey, „Five Reasons Why the Greeks Were Right“, in: http://www.forbes.com/sites/johntharvey/2015/07/07/five-reasons-greeks-were-right.
5 2014 m. rudenį teko dalyvauti ekskursijoje po Bizantijos meno muziejų Kipre, kur manęs neidentifikavo kaip užsienietės. Muziejaus direktorė maždaug penkiasdešimties graikų turistų grupei kitus krikščionis išvadino eretikais. Niekas neprieštaravo.
6 Ioannio Metaxo diktatūra 1936–1941 m. ir „juodųjų pulkininkų“ karinės chuntos diktatūra 1967–1974 m.
