15min šiame straipsnyje pateikia svarbiausias plataus masto ataskaitos detales apie Rusijos planus per 10 dienų užimti Ukrainą, ją okupuoti, kad būtų galima aneksuoti vėliausiai iki 2022 metų rugpjūčio.
Aptariami Rusijos veiksmai
- 2021 metų pavasario karinės pratybos
- FSB lūkestis, kad ukrainiečiai bus apatiški
- Generolo Gerasimovo karinių pajėgumų vertinimas
- Rusijos kėslai suklaidinti dėl puolimo krypčių
- Ketinimai įtraukti Baltarusijos desantininkus
- Numatytos puolimo kryptys: V, O ir Z ženklų reikšmės
- Planas nuo dešimtos dienos pereiti prie „stabilizacijos“
- Planas likviduoti Ukrainos politinę vadovybę
- Planas mirties bausme bausti Maidano revoliucijos dalyvius
- Filtravimo stovyklų vaidmuo
- Prorusiškos frakcijos įsteigimas
- Planai dėl Ukrainos atominių elektrinių
- Įsakymai, rodantys tikslus visiškai kontroliuoti Ukrainą iki vasaros
Rusijos invazijos į Ukrainą strateginis tikslas buvo pavergti Ukrainos valstybę. Šį planą pirmiausia suformulavo Rusijos specialiosios tarnybos ir pagrindinė prezidento administracijos grupė, palaikoma aukšto rango Gynybos ministerijos pareigūnų.
Rusijos kariuomenės telkimas puolimui prieš Ukrainą prasidėjo 2021 metų kovą, kai prie Ukrainos sienų jau buvusios pajėgos buvo papildytos naujais kariais. Šis žingsnis atliko tris funkcijas.
Pirma, jis darė spaudimą Vakarų vyriausybėms, kad jos vėl įsitrauktų į antrąsias Minsko derybas, kad paskatintų Kyjivą daryti nuolaidas.
Antra, aplink Ukrainą buvo iš anksto išdėstyta karinė įranga, kuri leistų greičiau sukaupti pajėgas, kai ateis laikas invazijai.
Trečia, tai suteikė galimybę Maskvai įvertinti Ukrainos užsienio partnerių reakciją. Ukrainos užsienio partneriai 2021 metų pavasarį atmetė grėsmę, nes nepastebėjo nei būtinų įgalintojų (enablers), dislokuotų su Rusijos junginiais, nei būtino politinio informacinės aplinkos Rusijoje formavimo, kad būtų galima paremti invaziją.
Jie buvo teisūs abiem atvejais – pasirodė, kad pajėgų kaupimas buvo mobilizacijos pratybos. Tačiau Kremliui pamoka buvo tokia, kad jis į reikiamas vietas gali pristatyti įgalintojus greičiau, nei Ukrainos partneriai gali pristatyti savąją paramą: jei tarptautiniai partneriai reaguotų remdamiesi šiais rodikliais, jie tai padarytų per vėlai.
Kremliaus pasitikėjimas, kad jis galės įsiveržti į Ukrainą be reikšmingo tarptautinio įsikišimo, buvo svarbi priežastis imtis plataus masto invazijos. 2021 m. liepą Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) 5-osios tarnybos 9-asis skyrius buvo išplėstas į direktoratą ir jam pavesta planuoti Ukrainos okupaciją.
FSB požiūris į ukrainiečius
Vykdydama šį pasirengimą, FSB rėmėsi Ukrainoje atliktais išsamiais tyrimais. Šios apklausos nupiešė iš esmės politiškai apatiškos Ukrainos visuomenės, kuri nepasitiki savo lyderiais, pirmiausia rūpinasi ekonomika, ir mano, kad Rusijos ir Ukrainos karo eskalavimas yra mažai tikėtinas, paveikslą.
Be to, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas 2021 m. liepos mėnesį publikuotoje esė asmeniškai išreiškė savo įsitikinimą, kad Ukrainos žmonės palankiai žiūri į rusus ir tiki, kad yra bendros civilizacijos, žiauriai atskirtos dėl istorinių politinių klaidų, dalis.
Jo nuomone, kliūtis ištaisyti šias klaidas buvo Kyjivo vyriausybė, kurią jis apkaltino esant Rusijai priešiškų išorinių jėgų marionete. Rusijos karinė vadovybė taip pat buvo įsitikinusi, kad po daugiau nei dešimtmetį trukusios modernizacijos nugalės Ukrainos karines pajėgas.
Generolo Valerijaus Gerasimovo patikinimai dėl Rusijos karinių pajėgumų suvaidino pagrindinį vaidmenį formuojant Rusijos specialiųjų tarnybų pasitikėjimą savo planu.
Kaip V.Gerasimovas sakė tarptautiniams pašnekovams prasidėjus karui, „vadovauju antrajai galingiausiai pasaulio armijai“. Atskirai V.Gerasimovas britų kolegoms sakė, kad Rusija jau pasiekė konvencinį karinį paritetą su JAV.
Štai kodėl Rusijos invazijos samprata buvo sukurta remiantis keliomis pagrindinėmis prielaidomis:
- Greitis buvo labai svarbus sėkmei, kad tarptautinė bendruomenė nespėtų sureaguoti.
- Ukrainos lyderių pašalinimas panaikintų kliūtį prorusiškiems ukrainiečiams išreikšti paramą okupacijai.
- Šildymo, elektros ir finansų kontrolė būtų veiksminga priemonė suvaldyti apatišką Ukrainos gyventojų daugumą.
- Rusijos kariškiai mūšio lauke gali nugalėti Ukrainos kariuomenę.
Remdamiesi šiomis prielaidomis, FSB, gynybos ministras Sergejus Šoigu, V.Gerasimovas ir kiti prezidento administracijos elementai parengė planą pasiekti V.Putino numatytą tikslą.
Pagrindinės karinės-strateginės užduotys Rusijos karinėms ir saugumo pajėgoms buvo:
- Sumažinti Ukrainos gebėjimą gintis sunaikinant jos jūrų ir oro gynybos pajėgas.
- Nugalėti Ukrainos sausumos pajėgas Donbase.
- Pakirsti Ukrainos valią ir gebėjimą priešintis, nuverčiant Ukrainos politinę ir karinę vadovybę bei užimant svarbius politinės ir ekonominės galios centrus.
- Apgauti Ukrainos vyriausybę dėl Rusijos invazijos laiko, vietos ir masto.
Šiame plane būta įtampos tarp tikslo pakirsti Ukrainos politinę vienybę ir apgauti Ukrainą. Pirmajam tikslui prieš invaziją būtų reikėję ilgo paruošiamojo etapo. Antrasis reikalavo greičio.
Atrodo, kad Rusijos planuotojai pasidavė optimistiškam šališkumui, kad vien invazijos greitis gali palaužti Ukrainos valią priešintis, todėl pasirinko šoko ir baimės kampaniją su mažai išankstinio pasiruošimo.
Rusija planavo invaziją pradėti masine raketų ir oro atakų kampanija prieš Ukrainos oro gynybą, vadovavimo ir kontrolės (C2) infrastruktūrą, aerodromus ir amunicijos sandėlius. Ši kampanija nebūtų nukreipta į tokią svarbią infrastruktūrą kaip elektrinės ir geležinkeliai, nes ji buvo gyvybiškai svarbi Rusijos planams okupuoti šalį. Ukrainos politinės lyderystės panaikinimas pirmiausia būtų Rusijos specialiųjų tarnybų uždavinys. Kita Rusijos specialiųjų pajėgų ir oro puolimo pajėgų kryptis buvo Ukrainos elektrinių, aerodromų, vandens tiekimo, centrinio banko ir parlamento užgrobimas.
Planai įtraukti Baltarusiją
Ukrainos žvalgybos bendruomenė mano, kad Rusija taip pat planavo panaudoti Baltarusijos desantinius dalinius Rivnės ir Chmelnickio atominėms elektrinėms užimti.
Kad būtų galima atlikti šias operacijas, Rusijos sausumos pajėgos turėjo vienu metu žengti į priekį keliomis grupėmis, kad išvalytų ir užimtų administracinius centrus kairiajame (rytiniame) Dniepro krante kartu su Kyjivu, Chersonu, Mykolajivu ir Odesa.
Aplink karinės apygardos vadavietes buvo suburtos Rusijos pajėgų grupės, kurių pavadinimai atitiko krypčiai vadovaujančią karinę apygardą.
Tai gali sukelti painiavą, nes karinių apygardų pavadinimai atitinka jų geografinę padėtį Rusijoje, bet neatitinka santykinės padėties Ukrainoje.
Pagrindinės pastangos buvo sutelktos šiaurinėje ašyje – Kyjivui apsupti ir užgrobti. Tam tikslui rusai suformavo dvi pajėgų grupes, vadovaujamas Rytų karinės apygardos vadavietės. Viena grupė buvo suformuota Baltarusijos Gomelio srityje ir buvo pažymėta taktiniu ženklu „V“, ji gavo įsakymus pulti Kyjivą palei dešinįjį (vakarinį) Dniepro upės krantą. Antroji grupė buvo suformuota Rusijos Briansko srityje ir naudojo taktinį ženklą „O“, ji turėjo apsupti Kyjivą iš kairiojo (rytinio) kranto.
Pietų karinės apygardos vadovybė daliniams su taktiniu simboliu „Z kvadrate“ įsakė pulti iš okupuoto Krymo, siekiant kontroliuoti Šiaurės Krymo vandens kanalą, Enerhodarą ir Zaporižios atominę elektrinę, apsupti Mariupolį, perimti tiltų per Dnieprą kontrolę ir dešiniuoju krantu veržtis į Voznesenską, siekiant užgrobti Pietų Ukrainos atominę elektrinę.
Vakarų karinės apygardos vadas vadovavo pajėgų grupėms, nukreiptoms iš Kursko, Belgorodo ir Voronežo, pažymėtoms taktiniu simboliu „Z“, kurioms buvo pavesta apsupti Ukrainos kariuomenę Donbase pagal liniją Lozova–Huliajpolė arba linija Barvinkovo–Velika Novosilka. Toks apsupimas, kartu su fiksavimo operacijomis palei valdymo liniją, naudojant šauktinius iš okupuotų Luhansko ir Donecko sričių, turėjo atkirsti apie 50 proc. Ukrainos karinių pajėgų.
Sausumos pajėgoms buvo skiriami sektoriai ir užduotys iki bataliono taktinės grupės lygio. Mechanizuotų pajėgų tikslas dažnai buvo greitai užimti, o vėliau izoliuoti ir prižiūrėti pagrindinius taikinius.
Pavyzdžiui, ašyje nuo Gomelio iki Kyjivo pajėgos buvo padalytos į grupes, kurios turėjo įtvirtinti pozicijas į vakarus, kad atkirstų Kyjivą nuo Vakarų Ukrainos, ir padalinius, atsakingus už veržimąsi į miestą.
Atrodo, kad labai mažai dėmesio buvo skirta Ukrainos rezervams ar teritorinėms gynybos pajėgoms (TDF). Rusijos planuose esantis teiginys, kad Ukraina gali sugeneruoti tik 40 tūkst. papildomų karių, atrodo, yra pagrįstas numatomu operacijos greičiu, o ne Ukrainos mobilizacijos pajėgumų įvertinimu. Dėl tokio greičio akcentavimo vienetams buvo liepta važiuoti kolona keliu ir bandyti apeiti bet kokį pradinį pasipriešinimą.
Buvo daroma prielaida, kad iki dešimtos invazijos dienos (D+10) Rusijos daliniai pereis prie stabilizavimo operacijų. Pavyzdžiui, 1-osios gvardijos tankų armijos (Vakarų karinė apygarda), užgrobtos netoli Kyjivo 2022 m. kovo mėnesį, sinchronizavimo matricoje buvo nurodyta, kad iki D+10 pajėgos „pradės blokuoti ir naikinti atskirus išsibarsčiusius ginkluotųjų pajėgų dalinius ir nacionalistinio pasipriešinimo dalinių likučius“.
Paskutinę Rusijos pajėgų grupę sudarė Juodosios jūros laivyno amfibija ir dispozicijos. Buvo sukurtos dvi amfibijos užduočių grupės, kurių tikslas buvo dislokuotis anksčiau nei Rusijos sausumos pajėgos ašyje Chersonas–Mykolajivas–Odesa. Jie turėjo atsidurti savo pozicijose po pirminės invazijos prieš sausumos pajėgas, kad užimtų pagrindines sankryžas ir kariai galėtų greitai judėti pakrante.
Be šios užduoties, Juodosios jūros laivynas turėjo paremti didžiulę smūgių kampaniją paleisdamas sparnuotąsias raketas „Kalibr“ visoje Ukrainoje ir izoliuoti mūšių zonas blokuodamas Ukrainos pakrantę.
Po D+10 Rusijos konvencinių pajėgų vaidmuo buvo pereiti prie Rusijos specialiųjų tarnybų, atsakingų už okupacinių administracijų steigimą teritorijose, pagalbinės funkcijos. Kadangi ši veikla buvo labai svarbi Rusijos pergalės operacijoje teorijai, buvo svarbu paaiškinti šiuos planus, kad būtų galima tinkamai kontekstualizuoti konvencinių pajėgų vaidmenį. Panašu, kad buvo daroma prielaida, kad dėl įsiveržimo greičio Ukrainos vyriausybės pareigūnai arba pabėgs, arba bus sugauti. Taip pat buvo tikimasi, kad sukrėtimas neleis valdžiai greitai sutelkti gyventojų, o protestus ir kitą pilietinį pasipriešinimą bus galima valdyti tikslingai suardant Ukrainos pilietinę visuomenę.
Norint suvaldyti šiuos protestus, Rusijos pajėgas būtų rėmusi Rosgvardija (Rusijos nacionalinė gvardija) ir riaušių malšinimo padaliniai. O FSB buvo pavesta sugauti vietos pareigūnus.
Likviduojamųjų sąrašai
Rusijos kontržvalgybos režimas okupuotose teritorijose sudarė sąrašus, kuriuose ukrainiečiai buvo suskirstyti į keturias kategorijas:
- Likviduotini fiziškai.
- Tie, kuriems reikia slopinimo ir bauginimo.
- Tie, kurie laikomi neutraliais ir gali būti paskatinti bendradarbiauti.
- Pasirengę bendradarbiauti.
Dėl pirmosios kategorijos asmenų FSB surengė karines pratybas su Rusijos oro desanto pajėgų būriais, vykdžiusiais žudymo arba gaudymo misijas. Daugeliu atvejų arešto tikslas buvo teisti asmenis, susijusius su 2014 metų revoliucija (dažnai vadinama Maidano revoliucija), kad jiems būtų įvykdyta mirties bausmė.
Nors pirminiai antrosios kategorijos asmenų sąrašai egzistavo, požiūris turėjo būti labiau metodiškas: gyventojų registravimas, atliekamas nuo durų iki durų ir naudojant filtravimo stovyklas, siekiant sudaryti kontržvalgybos bylas apie didelę dalį gyventojų okupuotose teritorijose.
Filtravimas būtų naudojamas siekiant įbauginti žmones, nustatyti, ar juos reikia perkelti į Rusiją, ir palengvinti pasipriešinimo tinklų veiklos stebėjimą ir trikdymą. Laikui bėgant Rusija būtų atvežusi mokytojus ir kitus valdininkus iš pačios Rusijos, kad jie užsiimtų ukrainiečių perauklėjimu. Numatytas politinės kontrolės metodas turėjo ir regioninį, ir nacionalinį komponentą. Regioninį komponentą sudarė priverstinis regionų valdytojų ir vietos valdžios institucijų bendradarbiavimas.
Nacionalinis komponentas buvo susijęs su Ukrainos vykdomosios valdžios nužudymu ir parlamento paėmimu. Prorusiška frakcija parlamente būtų skatinama steigti sąjūdį už taiką, kurį kiti parlamentarai būtų verčiami palaikyti. Šis judėjimas už taiką uždraustų pasipriešinimą dėl taikos išsaugojimo.
Po to regionuose, kurie pasipriešino, galėtų būti atjungta elektra, vanduo ir centrinio banko finansavimas, gavus šios parlamentinės institucijos siūlymus.
Todėl Ukrainos atominių elektrinių užėmimas invazijos plane turėjo tris tikslus: jos turėjo pasitarnauti kaip patikimos Rusijos karių ir karinio personalo priedangos, vadavietės, įrangos ir amunicijos sandėliai; būtų užvaldyta Ukrainos energetikos sistema, nes atominės elektrinės pagamina daugiau nei 60 proc. Ukrainos elektros energijos ir atsirastų galimybė šantažuoti Europos šalis, kurioms kyla radiacinės taršos rizika dėl galimų avarijų atominėse elektrinėse, jei jos mėgintų įsikišti.
Be to, branduolinių elektrinių ir mokslinių objektų, užsiimančių branduolinės energijos tyrimais, Charkive ir Kyjive užgrobimas buvo svarbus Rusijos planuojamos karo propagandos elementas.
Teisindama karinę agresiją prieš Ukrainą, Rusijos propaganda tarp savo gyventojų aktyviai skleidė dezinformaciją apie tariamą Ukrainos grėsmę Rusijai. Kartu su pasakojimu apie tariamą „Amerikos Pentagono biolaboratorijų“, kuriančių biologinius ginklus, buvimą Ukrainoje, Rusijos propagandistai ir pareigūnai aktyviai skleidė informaciją apie tariamą Ukrainos ketinimą atkurti branduolinius ginklus, kurių ji atsisakė 1994 metais gavusi Rusijos, JAV ir JK saugumo garantijas kaip Budapešto memorandumo dalį.
Rusijos invazijos tikslai buvo ne tik „denacifikacija“, nacionalinio suvereniteto naikinimas ir ukrainietiškos tapatybės uždraudimas bei „demilitarizacija“, UAF sunaikinimas ir uždraudimas bei Ukrainos gynybos pramonės komplekso įmonių eksportas į Rusiją, bet ir „denuklearizacija“, atominių elektrinių užgrobimas ir jų perdavimas tiesioginiam „Rosatom“ valdymui.
2021 metų rudenį prie Ukrainos sienos susibūrusioms Rusijos pajėgoms buvo įsakyta devynis mėnesius būti toli nuo savo kareivinių.
Šie įsakymai, išleisti likus maždaug trims ar keturiems mėnesiams iki invazijos pradžios, rodo, kad Rusijos vyriausybė tikėjosi, kad Ukraina bus visiškai kontroliuojama iki 2022 metų vasaros.
Planai galėjo būti sėkmingi
Rusijos planai įsiveržti į Ukrainą buvo išsamūs ir siūlė daugumos praktinių problemų sprendimus, su kuriais Rusija iš tiesų vėliau susidūrė okupuodama Ukrainą. Kompetentingai įvykdyti šie planai galėjo būti sėkmingi.
Jie priartėjo prie tos sėkmės daug labiau, nei įprasta manyti. Nors prielaida, kad pasipriešinimas bus minimalus, buvo neteisinga, Pietų Ukrainos okupacija rodo, kad greitis buvo realus kelias į teritorijos užvaldymą, net ir neturint visuomenės paramos.
Be to, nepaisant Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pasipriešinimo, Rusija karo pradžioje turėjo pakankamai kovinės galios įveikti daugelį Ukrainos junginių.
Be plano vykdymo trūkumų ir prastos Rusijos kovinių vienetų veiklos, yra ir kitų esminių plano aspektų, kuriuos reikia suprasti, norint įvertinti Rusijos operacijų Ukrainoje ypatumus pirmajame karo etape.
Invazijos planus parengė labai nedidelė pareigūnų grupė, o vadovavo V.Putinas. Daugelis pasirengimo elementus vykdančių pareigūnų apie platesnį planą nežinojo. Rusijos kariškiai – net iki Rusijos generalinio štabo padalinių vadovų pavaduotojų – apie ketinimą įsiveržti ir užimti Ukrainą nežinojo net likus vos kelioms dienoms iki invazijos, o taktiniai kariniai daliniai gavo įsakymų likus kelioms valandoms iki įžengimo į Ukrainą. Nors tai padėjo pasiekti operatyvinės staigmenos efektą – toks, be jokios abejonės, ir buvo tikslas – nedidelis apie viską žinojusių darbuotojų skaičius prisidėjo prie daugybės klaidingų prielaidų, kurios, atrodo, niekada nebuvo užginčytos.
Tai, kad rusai persistengė pradėję pulti per dideliu ašių skaičiumi, mažomis pajėgomis, naudotomis daugeliui užduočių, ir nesugebėjo pasiruošti nenumatytiems atvejams, rodo, kad priimant daugelį techninių sprendimų, susijusių su planavimu, trūko išsamios informacijos apie bendrą kontekstą.
Pats planas – nors teoriškai tikėtinas – rėmėsi subjektyviu optimizmu kiekviename iš jo etapų ir, kas iškalbingiausia, nenumatė jokių grįžtamųjų veiksmų, jokių sprendimų, kurie leistų nustatyti, ar pajėgos turėtų pakoreguoti savo veiksmus, ir nenumatė jokio kito rezultato, išskyrus sėkmę. Plane nebuvo atsižvelgta į tų, kuriems pavesta jį įgyvendinti, poreikius ir Ukrainos veiksmus.
FSB pateiktas netikslus Ukrainos visuomenės reakcijos vertinimas yra daug mažiau reikšmingas plano išpildymui, nei tai, kad Rusijos planuose nėra įrodymų, jog kas nors būtų susimąstęs, kas būtų, jei kuri nors iš pagrindinių to plano prielaidų pasirodytų esanti klaidinga.
