15min pristato trečiąjį straipsnį publikacijų cikle apie pirmąjį karo etapą. Portalas remiasi RUSI centro analize, kuri parengta susipažinus su išskirtiniais Ukrainos generalinio štabo duomenimis.
Pirmoji dalis: Atskleistas grobikiškas Rusijos planas: 10 dienų karas, žudynės pagal sąrašus, filtracija ir Ukrainos aneksija
Antroji dalis: Atskleisti netikėti duomenys apie karo pradžią: Rusija suklaidino ir svetimus, ir savus
Kad blogai, rusai suprato trečiąją dieną
Pasak tyrimo autorių, jau trečiąją puolimo dieną Rusijos vadams tapo aišku, kad jų planas pakrypo į blogąją pusę. Ukrainos priešlėktuvinė gynyba vis dar veikė, Rusijos sausumos pajėgos sustojo ir susidūrė su įnirtingu pasipriešinimu.
Specialiųjų tarnybų pastangos neutralizuoti Ukrainos politinę vadovybę Kyjive žlugo – Ukrainos saugumo tarnyba nustatė, izoliavo ir sunaikino jų infiltruotas grupes.
Kai Ukraina mobilizavosi, pergrupavo savo pajėgas ir šalies oro gynybos pajėgos atsitiesė po pradinio netikėtumo, gynyba ėmė stiprėti.
Siekiant įveikti Ukrainos karines oro pajėgas, rusai pabandė pereiti nuo bandymo įvykdyti coup de main (netikėtą puolimą) prie sąmoningų kovinių operacijų sutriuškinti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas.
Tačiau prireikė nemažai laiko, kol Rusijos vadai pritaikė savo taktiką.
Prie situacijos greičiausiai prisitaikė Rusijos aviacijos ir kosmoso pajėgos.
Vietoje to, kad skristų pavieniais reisais smogti į iš anksto numatytus taikinius, iš gaudančiųjų naikintuvų ir priešradarinėmis raketomis ginkluotų lėktuvų jie pradėjo formuoti didelius orlaivių būrius, siekdami išprovokuoti Ukrainos priešlėktuvinės gynybos pajėgas parodyti savo pozicijas.
Tuomet šios pozicijos buvo slopinamos priešradarinėmis raketomis ir Rusijos orlaivių bei sraigtasparnių atakomis žemame lygyje. Visgi pastarieji patyrė didelių nuostolių nuo nešiojamųjų oro gynybos sistemų.
Rusija tuo pat metu ėmė aktyvuoti oro gynybos kompleksus apsaugoti Rusijos ginkluotųjų pajėgų manevrinius dalinius.
Tuo metu tiek Rusijos, tiek Ukrainos orlaiviams grėsė „draugiška ugnis“.
Kurį laiką ukrainiečių pilotai galėjo įsitraukti į oro mūšius su rusais, nors jų skaičius dažnai buvo mažesnis santykiu 2:6.
Rusų orlaiviai per šias kovas patyrė nuostolių, nors ir ukrainiečiai prarado keletą lėktuvų, o tai rodo palyginti menką daugumos rusų pilotų pasirengimą.
Pirmosiomis invazijos savaitėmis, kai Rusijos pajėgos neatsižvelgė į būtinybę užtikrinti oro apsaugą, ilgoms rusų kolonoms taip pat smogė Ukrainos oro pajėgų ir kariuomenės orlaiviai, įskaitant bombonešius Su-24M/MR, atakos lėktuvus Su-25, sraigtasparnius Mi-24 ir Mi-8 bei bepiločius orlaivius „Bayraktar TB2“.
Nuo dešimtosios dienos ukrainiečių misijos pasunkėjo. Ukrainos pilotai pastebėjo, kad jų ryšys „oras-žemė“ ir „oras-oras“ dažnai buvo slopinamas, navigacijos įranga trikdoma, o radarai išjungiami.
Didėjant oro gynybos sistemų keliamai grėsmei, Ukrainos karinės oro pajėgos palaipsniui prarado prieigą prie dalies okupuotų teritorijų.
Rusų atsitraukimas
Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį, kad karo pradžioje Rusijos vadų planų pasikeitimą parodė sprendimas nepanaudoti savo jūrų puolamųjų pajėgų, kurios buvo skirtos desantui tarp Mykolajivo ir Odesos.
Toks sprendimas priimtas po to, kai didelius nuostolius patyrė žvalgybinę operaciją atlikusios Rusijos specialiosios pajėgos.
Tiems Rusijos sausumos daliniams, kurie jau buvo Ukrainoje, adaptacinis periodas buvo lėtesnis.
Iš dalies tai lėmė bataliono taktinių grupių formavimas karinėms operacijoms. Maždaug pusė jų personalo ir padalinių vadai, suformavus bataliono taktinę grupę, pirmą kartą gyvenime iš arti pamatė vieni kitus.
Be to, skyrėsi grupių sudėtis, turima įranga, tačiau aukštesni vadai į tai neatsižvelgdavo planuodami operacijas. Atsirado painiava dėl dalinių dislokacijos vietos ir sudėties, taktiniai vadai nebuvo informuojami apie jų vadų ketinimus.
Rusijos kariai tinkamai nekeitė šifravimo kodų, vogė telefonus iš vietos gyventojų, o tai leido Ukrainos pajėgoms klausytis didelio kiekio Rusijos taktinės komunikacijos.
2022 m. kovo-balandžio mėn. netoli Kyjivo ir Chersono naujai atvykę daliniai judėjo tais pačiais maršrutais, pakartotinai buvo bandoma vykdyti jau žinomus manevrus, laikinai buvo naudojamos tos pačios vietos ir pernelyg pasikliaujama nedideliu skaičiumi pagrindinių tiekimo kelių.
Net ir jūrų veiksmų teatre dėl to, kad buvo laikomasi patikrintų maršrutų, kovo pradžioje Ukrainos jūrų pėstininkai sudavė smūgį „Grad“ sistema rusų patruliniam laivui jūroje.
Rusijos žvalgyba akivaizdžiai nenumatė hidrotechninių statinių panaudojimo esamoms natūralioms kliūtims pagerinti.
To pavyzdys – lėta Rusijos kariuomenės reakcija į Irpinės upės hidrotechninių statinių panaudojimą, kuris leido pakelti vandens lygį 0,5-0,7 m ir nedidelę upę paversti didele kliūtimi į Kyjivą skubėjusiems Rusijos kariams.
Kyjivo kryptimi Rusijos pajėgos buvo sutelktos per siaurame plote. Jos negalėjo įgyti didesnio pagreičio, nes visą mėnesį buvo nuolat ir intensyviai apšaudomos artilerijos ugnimi.
Du pasirinkimai dėl Kyjivo
Kai Rytų pajėgų grupei vadovavęs generolas pulkininkas Aleksandras Čaiko vėl susidarė aiškų mūšio erdvės vaizdą, jam teko rinktis: arba pralaužti ukrainiečių linijas ir atkirsti kelius į vakarus nuo Kyjivo, arba pasitraukti.
Iš pradžių Rusijos pajėgos bandė pasirinkti pirmąjį veiksmų būdą. Tačiau, negalėdamos sutelkti daug artilerijos ar amunicijos, jos patyrė didžiulių nuostolių ir, spaudžiamos iš abiejų flangų, rizikavo būti apsuptos.
Kai tapo aišku, kad Centrinei pajėgų grupei nepavyks prasibrauti į Kyjivą iš kairiojo kranto, buvo priimtas sprendimas pasitraukti nuo Gomelio ašies ir susigrąžinti karius.
Centrinė pajėgų grupė, puolanti per Černihivą Kyjivo link ir per Sumus, susidūrė su kitokia dilema. Apėjusios didelius Ukrainos kovinius dalinius ir bandydamos įveikti daugiau kaip 200 kilometrų miškingą vietovę, šios pajėgos išbarstė didžiąją dalį savo kovinės galios ir smarkiai nukentėjo pasalose bei mūšiuose.
Išimtis – Mariupolis
Pietinei pajėgų grupei daug sėkmingiau sekėsi atkirsti Mariupolį. Nepaisant to, kad daugelis rusų taktinių veiksmų šiame karo etape prasidėjo nuo tikslių ir tinkamų aukštesnės vadovybės nurodymų, tik nedaugelį šių nurodymų pavyko tinkamai įvykdyti.
Mariupolio puolimas yra išimtis, kai apsupimas buvo tinkamai įgyvendintas. Čia buvo sumaniai įgyvendintos parengiamosios priemonės, skirtos blokuoti ryšių kelius iš Mariupolio į Volnovachą.
Tai sudarė sąlygas tolesnei apgulties operacijai. Mariupolio, kur rusai tikėjosi įnirtingo pasipriešinimo ir nesitikėjo, kad vietos valdžia greitai pasiduos, sugriovimas rodo, kokį skirtumą būtų buvę galima pasiekti kitur, jei rusų pajėgos būtų buvusios tinkamai pasirengusios sunkioms kovoms.
Šiuo atveju buvo pasirinktas panašus modelis kaip ir per Antrąjį Čečėnijos karą prieš Grozną: masinis ugnies panaudojimas kartu su šturmo grupėmis, siekiant sugriauti gynybines pozicijas.
Ukrainos Mariupolio gynyboje buvo trūkumų, kurie vėliau buvo ištaisyti. Pagrindinė problema buvo padalinių ribų nustatymas ir atsakomybės paskirstymas tarp kariuomenės jūrų, sausumos ir teritorinės gynybos pajėgų.
Rusų puolamieji daliniai tiksliai nustatė jų ribas ir sugebėjo suskaldyti gynybą į kelias izoliuotas dalis. Kadangi rusų vadai suprato, kad ketinama užimti miestą, jie galėjo veiksmingai įgyvendinti taktinius veiksmus.
Ilgalaikė Mariupolio gynyba atspindi nepaprastą jo gynėjų drąsą. Ukrainos pajėgos ne tik viršijo Ukrainos generalinio štabo lūkesčius, bet ir padarė didelių nuostolių Rusijos puolėjams.
Tačiau mūšio lauko geometrija – apsuptis giliai už Rusijos linijų, aplink miestą pastatyta plati priešlėktuvinė gynyba ir draugiškos oro gynybos nebuvimas – leido naudoti sunkiuosius bombonešius, masyvią artileriją ir kitas priemones, kad gynyba nuolat mažėtų.
Vėliau Ukrainos pietinė vadovybė stengėsi pagerinti kariuomenės, teritorinės gynybos ir jūrų pajėgų padalinių veiksmų koordinavimą.
Tyrimo autorius: interpretacijos skiriasi
Vienas iš šio pranešimo autorių, buvęs Ukrainos gynybos ministro patarėjas ir RUSI narys korespondentas Oleksandras Danyliukas interviu currenttime.tv papasakojo, kaip Ukrainos ginkluotosios pajėgos sužlugdė Rusijos įsiveržimo į Ukrainą planą ir kaip rusai karo metu keitė strategiją.
Jis sakė, kad pasaulio žiniasklaidoje atspindėti vertinimai kartais nenupiešia tikrojo vaizdo.
– Iš karto noriu pasakyti, kad iš tiesų labai įdomu klausytis išvadų, kurios daromos remiantis mūsų išvadomis. Jos labai skiriasi, 30 proc. neatitinka to, kas parašyta ataskaitoje.
– Žinoma, žurnalistai supranta daug mažiau nei jūs. Ir galbūt mes galėjome ataskaitą perskaityti šiek tiek kitaip. Tačiau jei nustatėte 30 proc. skirtumų, ar galite paaiškinti, kokie tai skirtumai?
– Pirma, svarbiausias skirtumas yra tas, kad operacija iš pradžių buvo planuojama su visai kitu sumanymu. Rusijos armijos telkimu prie Ukrainos sienų buvo siekiama sukurti tam tikrą spaudimą tiek Ukrainos vyriausybei, tiek Vakarams ir priversti [Volodymyrą] Zelenskį pasirašyti nuolaidas Rusijos Federacijai.
– Minsko susitarimai?
– Jei būčiau norėjęs pasakyti „Minsko susitarimai“, būčiau pasakęs: „Minsko susitarimai“, tiesa? Iš tikrųjų nuolaidos, kurias turėjo pasirašyti Zelenskis, buvo Donbaso ir Krymo pripažinimas de facto rusiškais, Ukrainos atsisakymas stoti į NATO ir dalinė Ukrainos demilitarizacija. Būtent tai iš tikrųjų buvo siekiama prakišti per uždaras derybas, įskaitant Rusijos Federacijos ir Jungtinių Valstijų derybas.
Tačiau svarbiausia ne tai, kad tai buvo bandoma prakišti. Svarbiausia, kad šios nuolaidos iš tikrųjų nebuvo kelias į taiką. Tai buvo kelias į Rusijos invaziją, nes pagal Rusijos vadovybės planą, tokios Zelenskio nuolaidos turėjo destabilizuoti padėtį Ukrainoje, kadangi jos būtų sudariusios prielaidas naujam Maidanui, visuomenė nebūtų sutikusi su šiomis nuolaidomis. Būtent šios naujos revoliucijos, kurios metu, be kita ko, buvo planuojama fiziškai pašalinti Ukrainos vadovus, fone, šios destabilizacijos ir Ukrainos vadovybės dekapitacijos metu buvo planuojama invazija.
Invazija buvo planuojama į destabilizuotą Ukrainą, kurioje galbūt net nebūtų buvę teisėtos vadovybės. Visą Maidaną ir naująją revoliuciją Rusijos vadovybė planavo pateikti kaip nacistų maištą. Beje, tuo tikslu Rusijos slaptųjų tarnybų agentai devynerius metus buvo aktyviai verbuojami ir infiltruojami į Ukrainos veteranų ir nacionalistų bendruomenę. Tai turėjo būti būtina sąlyga. Kadangi Zelenskis šių nuolaidų nepadarė, invazija buvo net ne planas B. Invazija imta vykdyti iš nevilties, visiškai nesilaikant pirminių planų.
Beje, apie FST (Rusijos Federalinė saugumo tarnyba, – red. past.) atliktas apklausas. FST užsienio žvalgyba puikiai žinojo, kad įsiveržimo į nedestabilizuotą Ukrainą atveju įvairiomis formomis priešinsis beveik visi gyventojai. Jie tai žinojo. Jie vykdė labai kokybiškus tyrimus. Tikėtasi, kad invazijos metu Zelenskis pabėgs iš Kyjivo ir tai sudarys prielaidas naujam Maidanui – kaltinimai jam išdavyste, bet jau karinėmis priemonėmis. Agentūra tam irgi rengėsi. Tai prielaidos.
Tai, kas susiję su pačia operacija ir jos karine komponente. Be abejo, pagrindinė priežastis, dėl kurios rusai buvo sutriuškinti pirmajame etape ir buvo priversti atsitraukti nuo Kyjivo, pasitraukti iš Ukrainos šiaurės, yra ta, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos nuo 2014 m. – tai labai išsamiai aprašyta ataskaitoje – iš tikrųjų buvo pertvarkytos į vienas iš labiausiai kovai pasirengusių ginkluotųjų pajėgų pasaulyje. Ir tai ne tik dėl personalo parengimo, bet ir dėl sunkiosios ginkluotės sistemų, kurios atliko svarbų vaidmenį, kiekio.
Manoma, kad Rusijos kariuomenę sustabdė savanoriai su „Javelin“ ir NLAW. Buvo visiškai ne taip. Sunkioji ginkluotė ir profesionalai atliko ir atlieka svarbiausią vaidmenį. Jie sudaro Ukrainos gynybos pajėgų branduolį. Net pirmosiomis Rusijos invazijos į Ukrainą savaitėmis Ukrainos artilerija ir raketinės pajėgos buvo pagrindinis instrumentas ugnies smūgiams suduoti ir priešo gyvajai jėgai bei technikai naikinti. Daugiau kaip 65 proc. visų taikinių sunaikino artilerijos ir raketinės pajėgos.
Taip, deja, Ukrainai taip ir nepavyko sukurti operatyvinės taktinės raketų sistemos, kuri galėtų veikti bent 300, 600, 800 kilometrų atstumu. Tačiau net ir Ukrainos naudojamos sovietinės raketos „Točka-U“ atliko puikų darbą ir didžia dalimi sužlugdė šį sumanymą.
Beje, per 80 proc. visų taikinių dabar sunaikina Ukrainos artilerija ir raketinės pajėgos. Kalbant apie pirminę idėją, kad Rusijos ginkluotosios pajėgos gali įgyti pranašumą ore, ši idėja buvo silpna, nes Ukrainos priešlėktuvinės gynybos tankis yra vienas didžiausių pasaulyje. Ir tai logiška, nes Ukraina buvo vakarinis Sovietų Sąjungos pakraštys. Ir nepaisant to, kad šią paveldėtą sistemą didžia dalimi dėl įvairių priežasčių naikino ir prorusiški režimai, kurie buvo valdžioje Ukrainoje.
Vis dėlto po 2014 m. Ukraina atkūrė savo oro gynybos sistemą, ją sustiprino ir modernizavo. Tie 60 divizionų, kurie buvo invazijos metu – tai ir S-300, ir „Buk“, ir šiek tiek S-125, – buvo netgi pranašesni už rusų analogus dėl ukrainietiškų radarų, kurie laikomi vienais geriausių pasaulyje ir kurie pagaminti jau nepriklausomoje Ukrainoje. Todėl, žinoma, dideli nuostoliai, kuriuos patyrė Rusijos karo aviacija, yra nekompensuotini. Ir ne tik dėl to, kad per pirmąjį mėnesį buvo numušta daug lėktuvų, bet ir dėl to, kad nebeliko geriausių pilotų, kurie buvo apmokyti veikti tokioje sudėtingoje kovinėje aplinkoje. Nebėra kam skraidyti.
– Ar teisingai supratome ataskaitoje pateiktus skaičius? Ten kalbama, kad pirmosiomis karo dienomis Ukrainos oro gynybos pajėgos numušdavo tik 12–18 proc. Rusijos raketų. Tačiau vėliau šis skaičius išaugo iki 60 proc. ir daugiau. Kodėl Ukrainos oro gynyba buvo nepasirengusi būtent pirmiesiems Rusijos smūgiams?
– Jūs neteisingai supratote ataskaitą, nes ataskaitoje aiškiai teigiama, kad, nepaisant masinių raketų smūgių Ukrainos oro gynybos sistemai, kurie neabejotinai sukėlė jai problemų, pirmosiomis karo dienomis pagrindinis oro gynybos uždavinys buvo išgyventi, atlaikyti šiuos raketų smūgius. Buvo didelis mobilumas, vietos keitimas. Tai reiškia, kad reagavimas į oro taikinius nebuvo pagrindinė užduotis. Pagrindinė užduotis buvo išsaugoti oro gynybos sistemą. Iš tikrųjų mums tai pavyko. Jei kalbame apie S-300 ir „Buk“ sistemas, labai nedidelė dalis šių sistemų buvo sunaikinta ne tik per pirmąjį smūgį, kuris iš esmės galėjo būti laikomas netikėtu.
– Ataskaitoje yra skaičius 10 proc.: sunaikinta tik 10 proc. S-300 ir „Buk“ sistemų.
– Manau, kad 10 proc., jei kalbame apie S-300 ir „Buk“ sistemas, tai bendrai per visus devynis mėnesius šis skaičius labai nesiskirtų, nes, vėlgi, pagrindiniai nuostoliai buvo patirti pirmosiomis savaitėmis, kai dar nebuvo pasirengta puolimui.
Antra, Ukrainoje vykusiomis karo aviacijos ir oro gynybos pratybomis buvo siekiama padidinti išgyvenamumą – galimybė persikelti, persidislokuoti, greitai išsiskleisti naujose vietose. Aviacijos atveju, beje, – neparuoštų kelių, greitkelių ruožų naudojimas ir pan. Na, taip pat ir paruoštų, bet su slapto veikimo ir panašiais elementais.
Iš tikrųjų strateginės maskuotės naudojimas, aerodromų ir kitų gyvybiškai svarbių objektų perkėlimas į kitas vietas buvo viena iš priežasčių, kodėl tie raketų smūgiai, kurie buvo suduoti tiems patiems aerodromams, išties nebuvo sėkmingi.
Dar kartą sakau, buvo svarbesnių reikalų, nei numušti visas tas raketas. Vakarietiškas oro gynybos sistemas pradėjome gauti palyginti neseniai – vos prieš mėnesį ar du. Iki tol tai buvo grynai ukrainietiška oro gynybos sistema. Nepaisant to, pasiekėme tokį lygį, kad 70 proc. visų raketų, įskaitant balistines raketas, buvo numušamos. Norėčiau pasakyti, kad tai įspūdingas skaičius, kuris kelia klausimą, kiek veiksmingi gali būti šie smūgiai, net ir prieš civilinę infrastruktūrą. Žinoma, šią procentinę dalį reikėtų padidinti – ji turėtų būti artimesnė 100 proc. Tačiau vis dėlto Ukraina yra didelė šalis. Sunku visą ją pakišti po skėčiu.
– Tuo pat metu rašote, kad prie Kyjivo rusai vienu metu turėjo 12 rusų karių pranašumą prieš vieną ukrainietį. Vis dėlto, jei teisingai suprantu, rusams nepavyko įžengti į Kyjivą, nes jie neturėjo plano B, jei pirminis planas nepasiteisintų. Ar galite tai paaiškinti?
– Reikalas tas, kad visas invazijos planas buvo suplanuotas atsižvelgiant į tą destabilizaciją. Iš pradžių, manau, pirminis planas, kai Zelenskio nuolaidos panaudojamos kaip protestų akstinas, kai visuomenėje atsiranda poreikis, prisideda Rusijos saugumo tarnybų parama, agentų provokatorių darbas po svetima vėliava – po protestuotojų vėliava – užpuolant valstybines institucijas, galbūt net nužudant lyderius, buvo geras paruoštukas. Tokiomis sąlygomis Vakarai, žinoma, niekuo nebūtų padėję, o pati visuomenė būtų buvusi dezorientuota. Tada būtų buvę galima atvažiuoti tankais ir sulaukti tik nedidelio skaičiaus karių ir civilių pasipriešinimo.
Antrasis etapas, kai jie manė, kad gali destabilizuoti situaciją su tariamu Zelenskio pabėgimu, vėlgi jau iš pat pradžių buvo silpnas sumanymas, bet vis dėlto jie ėmėsi įgyvendinti ginkluotųjų pajėgų komponentę pagal pirminį planą, pagal kurį karinės ir valstybinės administracijos organai turėjo būti destabilizuoti. Todėl invazijos planas, kurį svarstė Ukrainos žvalgyba, nebuvo rimtai vertinamas be destabilizacijos, nes šios ilgos kolonos, kurios judėjo Kyjivo link, besitęsiančios beveik 90 kilometrų, be abejonės, kovinių veiksmų požiūriu, buvo visiškai beprasmės ir buvo lengvas taikinys Ukrainos artilerijai ir aviacijai.
Jų skaičius iš tiesų buvo 10–12 kartų didesnis, kaip aprašome savo ataskaitoje, nes Kyjivo gynybos pajėgų – 72-oji brigada, pora artilerijos brigadų, t. y. jei imtume bendrą skaičių, tai daugiausia trys ar keturios brigados, kartu su savanoriais, teritorine gynyba ir visa kita – tikrai nepakako. Tačiau rusai dėl to, kad tokia logistika – maži dviejų juostų keliai, einantys per miškus, pelkes, upes – neturėjo galimybės pasiekti tokioms operacijoms reikalingos kariuomenės koncentracijos. Viskas buvo labai ištęsta. Tiesą sakant, nebuvo ir jokio placdarmo. Istoriškai niekas nevykdė tokių savižudiškų atakų – iš šiaurės į pietus, per Polesę iš Baltarusijos į Ukrainą. Tokių puolimų iš principo niekada nebuvo, todėl iš pat pradžių tokios atakos sėkmė buvo vertinama labai skeptiškai.
– Ataskaitoje taip pat teigiama, kad prieš plataus masto invaziją Rusijos karinė vadovybė, atrodo, mintyse suskirstė ukrainiečius į keturias sąlygines grupes. Pirmoji grupė, kuriai priklausė 2014 m. Maidano įvykių dalyviai, pagal FSB planą turėjo būti nužudyta, kaip ir Ukrainos karinė bei politinė vadovybė. Antroji grupė turėjo būti represuota, bet ne nužudyta. O dar dvi grupes FSB planavo pasitelkti bendradarbiavimui. Ar teisingai suprantu, kad būtent pagal tokį planą rusai veikė tose teritorijose, kurias jiems pavyko užgrobti?
– Tai planas, kurį žurnalistai išvertė ir adaptavo. Paaiškinkime šias keturias kategorijas. FSB turėjo planą, ir mes turime dokumentų bei nurodymų, kurie aiškiai rodo, kad buvo parengtas planas, kaip dirbti su gyventojais. Dar daugiau, tas gyventojų filtravimo okupuotose teritorijose planas yra vykdomas.
Pirmoji kategorija – tai Ukrainos patriotai. Taip, kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, kas yra Ukrainos patriotai, kuriuos reikia fiziškai sunaikinti, apima įvairių proukrainietiškų protestų, įskaitant 2014 m. Maidaną, dalyvius, tačiau jais neapsiribojama. Joje taip pat yra nuo 2014 m. vykstančio Rusijos ir Ukrainos karo – vadinamosios ATO (antiteroristinė operacija, – red. past.) – veteranai. Į ją taip pat patenka daugelio įvairių proukrainietiškų politinių ir visuomeninių organizacijų atstovai, įskaitant ir labai centristinių pozicijų politines partijas. Sakykime, kad tai yra partijos, kurios tiesiog adekvačiai pasisako už Ukrainos suverenitetą. Tai yra ne tos, kurios yra prorusiškos. Tai įvairūs kultūros ir meno veikėjai, kurie taip pat užėmė proukrainietišką poziciją ir pasisakė už ukrainiečių kalbą. Tai tie žmonės, kurie potencialiai galėtų tapti pasipriešinimo lyderiais ir organizuoti įvairias pasipriešinimo, taip pat ir nesmurtinio, formas, – visi jie turėjo būti sunaikinti.
Antroji kategorija buvo tiesiog tokių organizacijų aktyvistai arba simpatizantai. Juos reikėjo įbauginti, kad jie nedalyvautų šioje veikloje. Ir buvo pageidautina šiuos žmones priversti arba paskatinti juos palikti šią teritoriją. O okupuotose teritorijose tokia praktika egzistuoja – prieinama iki deportacijos. Tai ne patys lyderiai. Tarkime, tiesiog žmonės, kurie aiškiai nepriims ten „rusiškojo pasaulio“. Jie buvo gana reguliariai [deportuojami] iš okupuotos Chersono ir Zaporižios sričių teritorijos. Tačiau dabar jau rečiau, nes jų ten beveik nebeliko. Jie net būdavo fiziškai atvežami prie demarkacinės linijos, kur yra civiliams skirti kontrolės punktai, kelios tokios vietos, skirtos evakuacijos koridoriams, ir ten tiesiog kažkokie juokingi vietiniai teismai nuspręsdavo uždrausti jiems būti toje teritorijoje.
